Milagres de Jesus

Jericho neregys

35 Kai jie pasiekė Jerichą, šalikelėje sėdėjo vienas aklas keliauninkas, prašydamas išmaldos. 36 Išgirdęs praeinančios minios triukšmą, jis paklausė, kas vyksta. 37 Jam pasakė, kad pro šalį eina Jėzus iš Nazareto, 38 todėl jis pradėjo šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!" 39 Minia prieštaravo, bandydama nutildyti, bet jis tik dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs." 40 Kai Jėzus atėjo į tą vietą, Jis sustojo. „Atveskit akląjį čia", – tarė Jis. 41 Po to kreipėsi į akląjį: „Ko nori?" „Viešpatie, – maldavo tasai, – grąžink man regėjimą!" 42 Ir Jėzus sutiko: „Gerai, praregėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave!" 43 Žmogus tuojau praregėjo ir nusekė paskui Jėzų, šlovindamas Dievą. Ir visi, kurie matė šį stebuklą, taip pat šlovino Dievą.

Jėzus išgydo raupsuotąjį

12 Viename kaimelyje buvo sunkiai sergąs raupsais žmogus. Pamatęs Jėzų, jis parpuolė kniūbsčias ant dulkėtos žemės ir maldavo, kad pagydytų: „Viešpatie, jei tik Tu panorėsi, mano ligos gali nė žymės nelikti!" 13 Jėzus, ištiesęs ranką, palietė ligonį ir tarė: „Žinoma, noriu, būk išgydytas!" Raupsai staiga pranyko!

18 Staiga pasirodė keletas vyrų, nešančių patale paralyžiuotą žmogų. Jie stengėsi atnešti jį pas Jėzų, bet negalėjo prasibrauti per minią. 19 Tada jie užlipo ant stogo, išėmė keletą čerpių ir nuleido sergantį žmogų į minią su visu patalu tiesiai prieš Jėzų. 20 Matydamas jų tikėjimą, Jėzus pasakė tam žmogui: „Mano drauge, tavo nuodėmės atleidžiamos!" 21 „Kas Jis toks, kad piktžodžiauja? – šaukė fariziejai ir įstatymo mokytojai. – Tai apsišaukėlis! Atleisti nuodėmes gali tik Dievas!" 22 Jėzus, žinodamas jų mintis, tarė jiems: „Kodėl jūs sakote, kad šventvagiškai kalbu? 23,24 Aš, Mesijas, turiu valdžią atleisti nuodėmes žemėje. Kad Mano žodžiai neatrodytų tušti, – nes bet kas gali taip kalbėti, – Aš išgydysiu šį žmogų." Ir, pasisukęs į paralyžiuotąjį, Jis pasakė: „Paimk savo patalą ir eik namo, nes tu esi išgydytas!" 25 Ir staiga visų akivaizdoje vyras pašoko ant kojų, paėmė patalą, kuriame gulėjo, ir nužingsniavo namo šlovindamas Dievą.

6 Kitą šeštadienį Jis mokė sinagogoje, o ten buvo žmogus, kurio dešinioji ranka buvo padžiūvusi. 7 Rašto žinovai ir fariziejai atidžiai stebėjo, ar Jis gydys žmogų tą dieną, nes buvo šeštadienis. Jie troško rasti kaltinimų. 8 Kaip gerai Jėzus suprato jų mintis! Jis tik pasakė vyrui su padžiūvusia ranka: „Ateik, atsistok į vidurį, kad visi matytų." Taip tasai ir padarė. 9 Tada Jėzus kreipėsi į fariziejus: „Tad klausiu jus, ar dera šeštadienį daryti gera ar pikta? Gelbėti gyvybę ar ją sunaikinti?" 10 Apžvelgęs juos visus, Jis tarė vyrui: „Ištiesk ranką." Tas ištiesė, ir ranka visiškai pasveiko.

Šimtininko tikėjimas

1 Kai Jėzus baigė pamokslą, Jis grįžo į Kafarnaumo miestą. 2 Kaip tik tuo metu vienas didžiai vertinamas romėnų armijos kapitono tarnas sirgo ir buvo marinamas. 3 Išgirdęs apie Jėzų, kapitonas siuntė kelis gerbiamus žydų vyresniuosius su prašymu ateiti ir pagydyti tarną. 4 Atėję jie karštai maldavo Jėzų, kad eitų su jais ir padėtų tam žmogui. Jie papasakojo, koks puikus žmogus yra kapitonas. „Jis labiau už bet ką vertas Tavo pagalbos, – sakė jie, – 5 nes jis myli žydus ir netgi asmeniškai sumokėjo už sinagogos statybą!" 6 Jėzus nuėjo su jais, bet prieš atvykstant į namus, kapitonas pasiuntė keletą draugų, kad perspėtų: „Viešpatie, nesivargink eidamas į mano namus, nes aš nevertas tokios garbės, 7 nevertas net eiti Tavęs pasitikti. Tik tark žodį toje vietoje, kur esi, ir mano tarnas pagis. Aš tuo tvirtai tikiu, 8 kadangi esu aukštesnių pareigūnų valdžioje ir turiu sau pavaldžių kareivių. Man tik reikia pasakyti „eikite", ir jie eina, arba – „ateikite", ir jie ateina, ar savo tarnui – „daryk tai ir tai", ir jis daro. Taigi tik pasakyk: „Būk išgydytas", ir mano tarnas vėl bus sveikas!" 9 Jėzus buvo sužavėtas. Pasisukęs į minią, Jis tarė: „Niekada tarp žydų Izraelyje nemačiau žmogaus, kuris turėtų tokį stiprų tikėjimą." 10 Ir kai kapitono draugai grįžo į jo namus, jie rado tarną visiškai sveiką.

11 Jis pastebėjo ligos išvargintą moterį, kuri aštuoniolika metų buvo susitraukusi ir negalėjo išsitiesti. 12 Pasišaukęs ją, Jėzus pasakė: „Moterie, tu esi pagydyta nuo ligos!" 13 Jis palietė ją, ir ji tuojau pat išsitiesino. Kaip ji šlovino Dievą ir dėkojo Jam!

Jėzus fariziejaus namuose

1 Vieną šeštadienį, kai Jis buvo žydų tarybos nario namuose, fariziejai stebėjo Jį kaip vanagai, norėdami pamatyti, 2 ar Jis išgydys žmogų, sergantį vandenlige. 3 Jėzus paklausė fariziejų ir įstatymo žinovų, stovinčių aplinkui: „Ar įstatymas draudžia gydyti ligonius šeštadienį?" 4 Kai jie atsisakė paaiškinti, Jėzus paėmė ligonį už rankos, išgydė jį ir paleido.

Dešimt išgydytų raupsuotųjų

11 Keliaudami Jeruzalės link, jie pasiekė ribątarp Galilėjos ir Samarijos. 12 Kaimelio pakraštyje atokiai stovėjo dešimt raupsuotųjų ir 13 šaukė: „Jėzau, pasigalėk mūsų!" 14 Jis pažvelgė į juos ir pasakė: „Eikite pas žydų kunigą ir pasirodykite, kad esate sveiki!" Jiems einant, raupsai pranyko. 15 Vienas jų sugrįžo pas Jėzų šaukdamas: „Šlovė Viešpačiui, aš išgydytas!" 16 Žmogus krito veidu ant žemės prieš Jėzų, dėkodamas už tai, kas įvyko. Jis buvo samarietis. 17 Jėzus paklausė: 18 „Ar ne dešimt pagydžiau? Kur kiti devyni? Ar tik šis svetimtautis sugrįžo pašlovinti Dievą?" 19 O žmogui Jėzus pasakė: „Stokis ir eik. Tavo tikėjimas išgydė tave."

43,44 Jiems beeinant, iš paskos prisiartino moteris, kuri norėjo pagyti, ir palietė Jį. Dvylika metų ji sirgo kraujoplūdžiu, kurio niekas negalėjo pagydyti (nors ji atidavė visą turtą daktarams). Tačiau tik palietus Jėzaus rūbo kraštelį, kraujavimas sustojo. 45 „Kas palietė Mane?" – paklausė Jėzus. Visi gynėsi, o Petras pasakė: „Mokytojau, minia spaudžia Tave…" 46 Bet Jėzus jam atsakė: „Ne, kažkas sąmoningai palietė Mane, nes Aš jutau, kaip iš Manęs išėjo gydanti galia." 47 Kai moteris suvokė, kad Jėzus žino, ji pradėjo drebėti, atsiklaupė priešais Jį ir pasakė, kodėl palietė Jį ir, kad dabar ji sveika. 48 „Dukrele, – tarė Jis jai, – tavo tikėjimas išgelbėjo tave, lik rami."

31 „Ką galiu pasakyti apie tokius žmones? – paklausė Jėzus. – Su kuo juos galiu palyginti? 32 Jie panašūs į vaikus, sėdinčius prekyvietėje, kurie skundžiasi draugams: „Jums nepatinka, jei mes žaidžiame „vestuves", nepatinka, jei mes žaidžiame „laidotuves"!

33 Kadangi Jonas Krikštytojas paprastai nieko nevalgydavo ir visą savo gyvenimą nebuvo išgėręs nė lašo svaiginančio gėrimo, jūs sakėte: „Jis tikriausiai pamišęs." 34 Štai Aš valgau ir geriu vyną, o jūs sakote: „Koks Jėzus rajūnas, kiek Jis geria! O jau Jo draugai – padugnės!" 35 Bet Aš esu tikras, kad jūs visada rasite pateisinimą savo prieštaravimams."

Atgailaujanti nusidėjėlė

36 Vienas fariziejus pakvietė Jėzų į namus pietų, ir Jėzus sutiko. Kai jie atsisėdo valgyti, 37 gatvės moteriškė, išgirdusi, kad Jėzus čia, atsinešė puikų indąbrangių kvepalų.

41 Vienas žydų sinagogos vyresnysis, vardu Jajiras, atėjo ir krito Jėzui po kojomis, maldaudamas ateiti į jo namus, 42 nes vienintelis jo vaikas, dvylikos metų mergytė, buvo marinama. Jėzus ėjo skverbdamasis pro minią.

49 Jiems dar tebekalbant, iš Jajiro namų atėjo pasiuntinys ir pranešė, kad mažoji mergaitė mirė. „Ji mirė, – pasakė jis jos tėvui. – Dabar nebėra prasmės varginti Mokytoją." 50 Bet kai Jėzus išgirdo, kas atsitiko, Jis pasakė tėvui: „Nebijok! Tik pasitikėk Manimi, ir ji bus gyva." 51 Kai jie atvyko į namus, Jėzus neleido į kambarį nieko, išskyrus tik Petrą, Jokūbą ir Joną, mergaitės tėvą bei motiną. 52 Namai buvo pilni giedotojų, bet Jis juos nutildė, sakydamas: „Baikite raudoję! Ji gyva, tik užmigusi." 53 Šie žodžiai sukėlė šypseną ir juoką, nes visi žinojo, kad ji mirusi. 54 Tada Jis paėmė ją už rankos ir sušuko: „Mergaite, kelkis!" 55 Tuo metu mergaitė atsigavo ir pakilo. „Duokite jai ko valgyti", – pasakė Jis. 56 Jos tėvus apėmė didelis džiaugsmas, bet Jėzus reikalavo niekam nepasakoti atsitikimo smulkmenų.

Pirmųjų mokinių pašaukimas

1 Vieną dieną, kai Jis sakė pamokslą prie Genezareto ežero, didelės minios veržėsi prie Jo paklausyti Dievo Žodžio. 2 Jis pastebėjo dvi tuščias valtis, stovinčias vandenyje prie kranto. Žvejai plovė tinklus. 3 Įlipęs į Simono valtį, Jėzus paprašė jį atsistumti truputį nuo kranto, kad Jis galėtų kalbėti žmonėms. 4 Baigęs kalbėti, pasakė Simonui: „Dabar plauk į gilumą, išmesk tinklus valksmui, ir jūs pagausite daug žuvų!" 5 „Mokytojau, – atsakė Simonas, – mes visą naktį vargome, bet nieko nesugavome. Tik dėl Tavo žodžio pabandysime dar kartą užmesti tinklą." 6 Šį kartą jų tinklai buvo tokie pilni, kad net pradėjo trūkinėti! 7 Išgirdę pagalbos šauksmą, kita valtimi atplaukė jų draugai, ir netrukus jos abi buvo tokios pilnos žuvies, kad vos neskendo. 8 Kai Simonas Petras suprato, kas atsitiko, atsiklaupė prieš Jėzų ir pasakė: „Eik sau nuo manęs, Viešpatie, nes aš esu nusidėjėlis, nevertas, kad Tu būtum arti manęs." 9 Jį apstulbino didelis laimikis, 10 taip pat kaip ir jo draugus, Zebedėjo sūnus Jokūbą bei Joną. Jėzus atsakė: „Nebijok! Dabar tu būsi žmonių sielų žvejys!" 11 Kai tik pasiekė krantą, vyrai, viską palikę, iškeliavo kartu su Juo.

Jėzus nutildo audrą

22 Vieną dieną, būdamas valtyje su Savo mokiniais, Jėzus pasiūlė jiems persikelti į kitą ežero pusę. 23 Plaukiant per ežerą, Jėzus užsnūdo, o tuo metu pradėjo pūsti vėjas. Kilo didelė audra, ir jie atsidūrė dideliame pavojuje, nes galėjo nuskęsti. 24 Prisiartinę prie Jėzaus, mokiniai pažadino Jį. „Mokytojau, Mokytojau, mes skęstame!" – šaukė jie. Todėl Jis įsakė audrai: „Nurimk", – ir vėjas tuojau pat nurimo, bangos sumažėjo. 25 Tada Jis paklausė: „Kur jūsų tikėjimas?" Jie išsigando ir nustebę vienas kito klausė: „Kas šis žmogus, kad net vėjai ir bangos Jo klauso?"

Jėzus nutildo audrą

22 Vieną dieną, būdamas valtyje su Savo mokiniais, Jėzus pasiūlė jiems persikelti į kitą ežero pusę. 23 Plaukiant per ežerą, Jėzus užsnūdo, o tuo metu pradėjo pūsti vėjas. Kilo didelė audra, ir jie atsidūrė dideliame pavojuje, nes galėjo nuskęsti. 24 Prisiartinę prie Jėzaus, mokiniai pažadino Jį. „Mokytojau, Mokytojau, mes skęstame!" – šaukė jie. Todėl Jis įsakė audrai: „Nurimk", – ir vėjas tuojau pat nurimo, bangos sumažėjo. 25 Tada Jis paklausė: „Kur jūsų tikėjimas?" Jie išsigando ir nustebę vienas kito klausė: „Kas šis žmogus, kad net vėjai ir bangos Jo klauso?"

Velnio apsėstojo išgydymas

26 Taigi jie atplaukė į geraziečių kraštą, kuris yra priešingame Galilėjos krante.

12 Pavakary atėjo visi dvylika mokinių, sakydami, kad Jis siųstų žmones į šalia esančius kaimus ir vienkiemius susirasti maisto ir prieglobstį nakčiai, „nes šioje dykumoje nėra ko valgyti", kaip jie sakė. 13 Bet Jėzus tarė: „Jūs duokite jiems valgyti!" „Bet mes turime tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis, – protestavo jie. – Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šiai miniai." 14 O ten buvo penki tūkstančiai vyrų. „Liepkite jiems susėsti ant žemės grupėmis po penkiasdešimt", – atsiliepė į tai Jėzus. 15 Mokiniai taip ir padarė. 16 Jėzus paėmė penkis kepalėlius duonos, dvi žuvis, pažvelgė į dangų ir palaimino, laužė duoną ir dalino Savo mokiniams, kad duotų miniai. 17 Visi valgė iki soties, ir dar buvo surinkta dvylika pintinių trupinių!

Jėzus išgydo daugelį

38 Tą dieną iš sinagogos Jis nuėjo į Simono namus, kur, drugio krečiama, gulėjo Simono uošvė. Visi prašė, kad ją pagydytų. 39 Atsistojęs prie lovos, Jis sudraudė drugį, ir ligonės kūno temperatūra staiga nukrito. Moteris atsikėlusi tuojau paruošė jiems valgyti.

27 Lipant iš valties, Jo pasitikti atėjo žmogus iš Godaro miesto. Jis ilgą laiką buvo demonų apsėstas, gyveno kapinėse benamis ir nuogas. 28 Vos tik jis pamatė Jėzų, ėmė garsiai šaukti ir parpuolęs priešais Ji sakė: „Ko Tu iš manęs nori, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Prašau, maldauju, nekankink manęs!" 29 Šis demonas jį dažnai užvaldydavo. Net ir surakintas grandinėmis jis buvo visiškai to demono valdomas, todėl nusitraukdavo grandines ir išlėkdavo į dykynę. Jėzus įsakė demonui atstoti nuo jo. 30 „Koks tavo vardas?" – paklausė Jėzus demoną. Jis atsakė: „Legionas", nes žmogų buvo apsėdę tūkstančiai piktųjų dvasių. 31 Jos maldavo, kad Jėzus neįsakytų joms prasmegti.

32 Netoliese kalne ganėsi kiaulių kaimenė. Demonai prašė leisti jiems persikelti į kiaules. Jėzus jiems leido. 33 Taigi jie paliko vyrą ir suėjo į kiaules. Bematant visa kaimenė metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė.

34 Piemenys pasileido į netoliese esantį miestą ir bėgdami visiems pasakojo apie tai, kas įvyko. 35 Greitai minia išėjo pati pažiūrėti, kas atsitiko, ir pamatė žmogų, iš kurio buvo išėję demonai, sėdintį prie Jėzaus kojų, apsirengusį ir sveiko proto! Visa minia labai išsigando.

27 Bet tai paprasta tiesa – kai kurie iš jų, kurie čia stovi, nemirs, kol išvys Dievo karalystę."

Atsimainymas

28 Praėjus aštuonioms dienoms, Jis nusivedė Petrą, Jokūbą ir Joną į kalną melstis. 29 Besimeldžiant Jo veidas nušvito, o apdaras tapo akinančiai baltas ir švytėjo. 30 Tuomet pasirodė du vyrai – Mozė ir Elijas. 31 Jie atrodė didingai ir kalbėjo apie Jėzaus mirtį Jeruzalėje, kurią Jis turės priimti pagal Dievo sumanymą.

32 Petrą ir jo draugus apėmė miegas ir jie užsnūdo. Nubudę jie pamatė Jėzų didingoje šviesoje, o su Juo stovinčius du vyrus. 33 Mozei ir Elijui besirengiant iškeliauti, Petras sutrikęs ir nežinodamas ką sakąs, tarė: „Mokytojau, mums čia gera būti. Mes pastatysime šioje vietoje tris palapines: vieną Tau, vieną Mozei ir vieną Elijui."

38 o vienas žmogus sušuko: „Mokytojau, šis berniukas yra mano vienintelis sūnus, 39 o velnias jį laiko pasigavęs. Jis verčia jį rėkti, tampo, kad net putos iš burnos veržiasi. Jis nesiliauja jo kankinęs. 40 Aš prašiau Tavo mokinius pagelbėti, bet jie neįstengė!" 41 „O užsispyrę ir netikintys žmonės, – pasakė Jėzus Savo mokiniams. – Kaip ilgai Man reikės jus kęsti? Atvesk jį čia." 42 Besiartinantį berniuką demonas parbloškė ant žemės ir pradėjo stipriai tąsyti, bet Jėzus liepė demonui išeiti, pagydė berniuką ir atidavė tėvui. 43 Pagarbi baimė apėmė žmones, kai jie pamatė Dievo galios apreiškimą.

Tada, kai visi stebėjosi nuostabiais Jėzaus darbais, Jis tarė Savo mokiniams:

Jėzus ir Belzebubas

14 Kartą Jėzus išvarė velnią iš nebylio, ir žmogus vėl prakalbo. Minia buvo sujaudinta ir nustebinta,

50 Vienas jų puolė aukštojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. 51 Bet Jėzus pasakė: „Daugiau nesipriešinkite." Jis palietė vietą, kur buvo žmogaus ausis, ir išgydė ją.

24 Kai jie išėjo, Jėzus kalbėjosi su žmonėmis apie Joną. „Kas tas žmogus, kurio pamatyti išėjote į Judėjos tyrus? – paklausė Jėzus. – Ar jis jums atrodė silpnas kaip žolė, kurią pajudina kiekvienas vėjelio pūstelėjimas? 25 Ar jis apsirengęs brangiais drabužiais? Ne! Tie, kurie brangiais drabužiais apsirengę, tie rūmuose, o ne tyruose. 26 Ar pranašą pamatėte? Taip! Ir ne tik pranašą. 27 Jis tas, apie kurį Raštuose parašyta: „Žiūrėkite! Štai Aš siunčiu pasiuntinį, kad jis paruoštų Tau kelią." 28 Visa žmonija nėra mačiusi pranašesnio už Joną. Bet vis dėlto mažiausiasis Dievo karalystėje yra didesnis už jį."

29 Visi, kurie girdėjo Joną pamokslaujantį, net patys blogiausieji pripažino, kad Dievo reikalavimai teisingi, ir panoro būti krikštijami. 30 Visi, išskyrus fariziejus ir Mozės įstatymo mokytojus. Šie atmetė Dievo sumanymą ir atsisakė Jono krikšto.