1 Then I returned and saw all the oppressions that are done under the sun: and, behold, the tears of such as were oppressed, and they had no comforter; and on the side of their oppressors there was power; but they had no comforter. 2 Wherefore I praised the dead that have been long dead more than the living that are yet alive; 3 yea, better than them both did I esteem him that hath not yet been, who hath not seen the evil work that is done under the sun. 4 Then I saw all labor and every skilful work, that for this a man is envied of his neighbor. This also is vanity and a striving after wind. 5 The fool foldeth his hands together, and eateth his own flesh. 6 Better is a handful, with quietness, than two handfuls with labor and striving after wind. 7 Then I returned and saw vanity under the sun. 8 There is one that is alone, and he hath not a second; yea, he hath neither son nor brother; yet is there no end of all his labor, neither are his eyes satisfied with riches. For whom then, saith he, do I labor, and deprive my soul of good? This also is vanity, yea, it is a sore travail. 9 Two are better than one, because they have a good reward for their labor. 10 For if they fall, the one will lift up his fellow; but woe to him that is alone when he falleth, and hath not another to lift him up. 11 Again, if two lie together, then they have warmth; but how can one be warm alone? 12 And if a man prevail against him that is alone, two shall withstand him; and a threefold cord is not quickly broken. 13 Better is a poor and wise youth than an old and foolish king, who knoweth not how to receive admonition any more. 14 For out of prison he came forth to be king; yea, even in his kingdom he was born poor. 15 I saw all the living that walk under the sun, that they were with the youth, the second, that stood up in his stead. 16 There was no end of all the people, even of all them over whom he was: yet they that come after shall not rejoice in him. Surely this also is vanity and a striving after wind.

1 Aš mačiau visą priespaudą, kuri yra šiame pasaulyje. Štai ašaros prispaustųjų ir niekas jų nepaguodžia. Skriaudėjai galingi, bet nėra kam paguosti.

2 Aš nusprendžiau, kad mirusieji laimingesni už gyvuosius.

3 Dar laimingesnis už juos tas, kuris dar negimęs, nes jis dar nematė piktadarysčių, kurios vyksta pasaulyje.

4 Toliau stebėjau žmonių darbą ir jų pastangas, dėl kurių žmogui pavydi jo kaimynas. Tai irgi tuštybė ir vėjo gaudymas.

5 Kvailys sėdi sudėjęs rankas ir valgo savo kūną.

6 Geriau turėti saują su ramybe negu pilnas rieškučias vargstant ir gaudant vėjus.

7 Pastebėjau dar vieną tuštybę po saule.

8 Vienišas žmogus, neturįs nei sūnaus, nei brolio, triūsia be galo, ir jo akys nepasisotina turtais. Jis nepagalvoja: "Kodėl aš triūsiu ir užginu gėrybių savo sielai?" Tai taip pat tuštybė ir nereikalingas vargas!

9 Du yra geriau negu vienas, nes jie turi gerą atlygį už savo triūsą.

10 Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Bet vargas vienam, jei jis krinta, nes nėra kam padėti.

11 Jei dviese miega, vienas kitą šildo. Bet kaip sušilti vienam?

12 Jei vienas užpuolamas, dviese pasipriešina. Trigubą virvę sunku pertraukti.

13 Geriau neturtingas, bet išmintingas jaunuolis, negu senas kvailas karalius, kuris nepriima patarimų.

14 Nes jis, išėjęs iš kalėjimo, tapo karaliumi, o kitas, gimęs karaliumi, nuskursta.

15 Aš galvojau apie žmones, gyvenančius pasaulyje, ir kitą jaunuolį, kuris užims ano vietą.

16 Daugybė žmonių buvo prieš jį, ir vėliau atėjusieji nesidžiaugs juo. Ir tai yra tuštybė ir vėjo gaudymas.

17 Būk atsargus, kai eini į Dievo namus, ir būk pasiruošęs klausyti. Tai bus geriau negu kvailių auka, kurie net nežino, kad daro pikta.