1 Why are times not laid up by the Almighty?

And why do not they that know him see his days?

2 There are that remove the landmarks;

They violently take away flocks, and feed them.

3 They drive away the ass of the fatherless;

They take the widow’s ox for a pledge.

4 They turn the needy out of the way:

The poor of the earth all hide themselves.

5 Behold, as wild asses in the desert

They go forth to their work, seeking diligently for food;

The wilderness yieldeth them bread for their children.

6 They cut their provender in the field;

And they glean the vintage of the wicked.

7 They lie all night naked without clothing,

And have no covering in the cold.

8 They are wet with the showers of the mountains,

And embrace the rock for want of a shelter.

9 There are that pluck the fatherless from the breast,

And take a pledge of the poor;

10 So that they go about naked without clothing,

And being hungry they carry the sheaves.

11 They make oil within the walls of these men;

They tread their winepresses, and suffer thirst.

12 From out of the populous city men groan,

And the soul of the wounded crieth out:

Yet God regardeth not the folly.

13 These are of them that rebel against the light;

They know not the ways thereof,

Nor abide in the paths thereof.

14 The murderer riseth with the light;

He killeth the poor and needy;

And in the night he is as a thief.

15 The eye also of the adulterer waiteth for the twilight,

Saying, No eye shall see me:

And he disguiseth his face.

16 In the dark they dig through houses:

They shut themselves up in the day-time;

They know not the light.

17 For the morning is to all of them as thick darkness;

For they know the terrors of the thick darkness.

18 Swiftly they pass away upon the face of the waters;

Their portion is cursed in the earth:

They turn not into the way of the vineyards.

19 Drought and heat consume the snow waters:

So doth Sheol those that have sinned.

20 The womb shall forget him;

The worm shall feed sweetly on him;

He shall be no more remembered;

And unrighteousness shall be broken as a tree.

21 He devoureth the barren that beareth not,

And doeth not good to the widow.

22 Yet God preserveth the mighty by his power:

He riseth up that hath no assurance of life.

23 God giveth them to be in security, and they rest thereon;

And his eyes are upon their ways.

24 They are exalted; yet a little while, and they are gone;

Yea, they are brought low, they are taken out of the way as all others,

And are cut off as the tops of the ears of grain.

25 And if it be not so now, who will prove me a liar,

And make my speech nothing worth?

1 "Visagalis žino laikus, tai kodėl tie, kurie Jį pažįsta, nesulaukia Jo dienos?

2 Vieni perkelia ribas, smurtu pagrobia bandas ir jas gano.

3 Našlaičių asilą jie nusivaro, našlės jautį paima kaip užstatą.

4 Vargšus jie nustumia nuo kelio, krašto beturčiai slepiasi nuo jų.

5 Jie eina į savo darbą kaip laukiniai asilai dykumoje, anksti keliasi ieškoti grobio, nes tyruose jie randa maisto sau ir savo vaikams.

6 Jie renka varpas ne savo lauke ir nedorėlio vynuogyne pasiskina vynuogių.

7 Jie miega neapsikloję ir neturi kuo apsidengti šaltyje.

8 Jie šlapi nuo kalnų lietaus ir glaudžiasi prie uolos, ieškodami slėptuvės.

9 Anie atplėšia našlaitį nuo krūtinės ir ima užstatą iš vargšo,

10 kuris vaikščioja nuogas, neturėdamas drabužių; atima varpas iš alkstančių,

11 kurie gamina aliejų šeimininkui, mina vyno spaustuvus, tačiau kenčia troškulį.

12 Žmonės dejuoja mieste ir sužeistųjų sielos šaukiasi pagalbos, tačiau Dievas neapkaltina jų.

13 Jie sukyla prieš šviesą, nepažįsta jos kelių, neina jos takais.

14 Anksti rytą keliasi žudikas ir žudo beturtį ir vargšą; naktį jis slankioja kaip vagis.

15 Svetimautojas laukia sutemų, tikėdamas, kad niekas jo nematys, jis užsidengia savo veidą.

16 Tamsoje jie plėšia namus, kuriuos numatė dieną; šviesos jie nežino.

17 Nes rytas jiems kaip mirties šešėlis, jei kas pažins juos, tai juos gąsdina kaip mirtis.

18 Jis greitas kaip vanduo; jo dalis prakeikta žemėje. Jis neina keliu į vynuogyną.

19 Kaip sausra ir kaitra praryja sniego vandenis, taip pragaras praryja nusidėjėlį.

20 Įsčios pamirš jį, kirmėlės skaniai maitinsis juo, jo niekas nebeprisimins. Piktadarys kaip nukirstas medis,

21 nes išnaudojo nevaisingąją ir našlei nepadėjo.

22 Dievas pašalina galiūnus savo jėga; Jis pakyla, ir joks žmogus nėra tikras dėl savo gyvybės.

23 Jis teikia jiems saugumą ir poilsį, bet Jo akys stebi jų kelius.

24 Jie išaukštinami trumpam laikui, bet pranyksta ir tampa nieku. Jie pašalinami iš kelio ir sudžiūsta kaip javų varpos.

25 Argi taip nėra? Kas įrodys, kad aš netiesą kalbu ir esu melagis?"