1 And Job again took up his parable, and said,

2 As God liveth, who hath taken away my right,

And the Almighty, who hath vexed my soul

3 (For my life is yet whole in me,

And the spirit of God is in my nostrils);

4 Surely my lips shall not speak unrighteousness,

Neither shall my tongue utter deceit.

5 Far be it from me that I should justify you:

Till I die I will not put away mine integrity from me.

6 My righteousness I hold fast, and will not let it go:

My heart shall not reproach me so long as I live.

7 Let mine enemy be as the wicked,

And let him that riseth up against me be as the unrighteous.

8 For what is the hope of the godless, though he get him gain,

When God taketh away his soul?

9 Will God hear his cry,

When trouble cometh upon him?

10 Will he delight himself in the Almighty,

And call upon God at all times?

11 I will teach you concerning the hand of God;

That which is with the Almighty will I not conceal.

12 Behold, all ye yourselves have seen it;

Why then are ye become altogether vain?

13 This is the portion of a wicked man with God,

And the heritage of oppressors, which they receive from the Almighty:

14 If his children be multiplied, it is for the sword;

And his offspring shall not be satisfied with bread.

15 Those that remain of him shall be buried in death,

And his widows shall make no lamentation.

16 Though he heap up silver as the dust,

And prepare raiment as the clay;

17 He may prepare it, but the just shall put it on,

And the innocent shall divide the silver.

18 He buildeth his house as the moth,

And as a booth which the keeper maketh.

19 He lieth down rich, but he shall not be gathered to his fathers;

He openeth his eyes, and he is not.

20 Terrors overtake him like waters;

A tempest stealeth him away in the night.

21 The east wind carrieth him away, and he departeth;

And it sweepeth him out of his place.

22 For God shall hurl at him, and not spare:

He would fain flee out of his hand.

23 Men shall clap their hands at him,

And shall hiss him out of his place.

1 Jobas tęsė savo palyginimą:

2 "Gyvas Dievas, kuris nedaro man teisybės, ir Visagalis, kuris apkartino mano sielą.

3 Kol aš kvėpuoju ir Dievo kvapas yra mano šnervėse,

4 mano lūpos nekalbės netiesos ir mano liežuvis neapgaudinės.

5 Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties.

6 Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.

7 Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.

8 Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?

9 Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?

10 Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?

11 Aš jus pamokysiu apie Dievo ranką, Visagalio kelių aš neslėpsiu.

12 Jūs patys tai regėjote; kodėl jūs tad taip tuščiai kalbate?

13 Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:

14 jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.

15 Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.

16 Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio,

17 bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.

18 Jis stato namus kaip kandis, kaip sargas būdelę pasidaro.

19 Jis atsigula turtingas, o pabudęs ir atvėręs akis nieko nebeturi.

20 Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.

21 Rytų vėjas jį pakelia ir viesulas išplėšia jį iš jo vietos,

22 svaido be pasigailėjimo, nors jis labai stengiasi pabėgti nuo jo.

23 Žmonės plos savo rankomis dėl jo ir švilpdami išlydės jį".