1 After this opened Job his mouth, and cursed his day.

2 And Job answered and said:

3 Let the day perish wherein I was born,

And the night which said, There is a man-child conceived.

4 Let that day be darkness;

Let not God from above seek for it,

Neither let the light shine upon it.

5 Let darkness and the shadow of death claim it for their own;

Let a cloud dwell upon it;

Let all that maketh black the day terrify it.

6 As for that night, let thick darkness seize upon it:

Let it not rejoice among the days of the year;

Let it not come into the number of the months.

7 Lo, let that night be barren;

Let no joyful voice come therein.

8 Let them curse it that curse the day,

Who are ready to rouse up leviathan.

9 Let the stars of the twilight thereof be dark:

Let it look for light, but have none;

Neither let it behold the eyelids of the morning:

10 Because it shut not up the doors of my mother’s womb,

Nor hid trouble from mine eyes.

11 Why died I not from the womb?

Why did I not give up the ghost when my mother bare me?

12 Why did the knees receive me?

Or why the breasts, that I should suck?

13 For now should I have lain down and been quiet;

I should have slept; then had I been at rest,

14 With kings and counsellors of the earth,

Who built up waste places for themselves;

15 Or with princes that had gold,

Who filled their houses with silver:

16 Or as a hidden untimely birth I had not been,

As infants that never saw light.

17 There the wicked cease from troubling;

And there the weary are at rest.

18 There the prisoners are at ease together;

They hear not the voice of the taskmaster.

19 The small and the great are there:

And the servant is free from his master.

20 Wherefore is light given to him that is in misery,

And life unto the bitter in soul;

21 Who long for death, but it cometh not,

And dig for it more than for hid treasures;

22 Who rejoice exceedingly,

And are glad, when they can find the grave?

23 Why is light given to a man whose way is hid,

And whom God hath hedged in?

24 For my sighing cometh before I eat,

And my groanings are poured out like water.

25 For the thing which I fear cometh upon me,

And that which I am afraid of cometh unto me.

26 I am not at ease, neither am I quiet, neither have I rest;

But trouble cometh.

1 Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną.

2 Jobas prabilo ir tarė:

3 "Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas.

4 Tegul ta diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos.

5 Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią.

6 Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus.

7 Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso.

8 Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną.

9 Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių.

10 Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs.

11 Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?

12 Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino krūtimi?

13 Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi

14 kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas,

15 arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro,

16 arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos.

17 Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi.

18 Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso.

19 Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo.

20 Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai?

21 Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų.

22 Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.

23 Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?

24 Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo.

25 Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane.

26 Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo".