1 Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų,

2 Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas.

3 Tada Viešpats tarė: "Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!"

4 Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais.

5 Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti,

6 gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje.

7 Ir Dievas tarė: "Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau".

8 Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse.

9 Tokia yra Nojaus giminės istorija. Nojus buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje; jis vaikščiojo su Dievu.

1 ויהי כי־החל האדם לרב על־פני האדמה ובנות ילדו להם׃

2 ויראו בני־האלהים את־בנות האדם כי טבת הנה ויקחו להם נשים מכל אשר בחרו׃

3 ויאמר יהוה לא־ידון רוחי באדם לעלם בשגם הוא בשר והיו ימיו מאה ועשרים שנה׃

4 הנפלים היו בארץ בימים ההם וגם אחרי־כן אשר יבאו בני האלהים אל־בנות האדם וילדו להם המה הגברים אשר מעולם אנשי השם׃ פ

5 וירא יהוה כי רבה רעת האדם בארץ וכל־יצר מחשבת לבו רק רע כל־היום׃

6 וינחם יהוה כי־עשה את־האדם בארץ ויתעצב אל־לבו׃

7 ויאמר יהוה אמחה את־האדם אשר־בראתי מעל פני האדמה מאדם עד־בהמה עד־רמש ועד־עוף השמים כי נחמתי כי עשיתם׃

8 ונח מצא חן בעיני יהוה׃ פ

9 אלה תולדת נח נח איש צדיק תמים היה בדרתיו את־האלהים התהלך־נח׃