1 Chama agora; há alguém que te responda; E a qual dentre os entes santos te dirigirás?
2 Pois a dor destrói o louco, e a inveja mata o tolo.
3 Bem vi eu o louco lançar raízes; mas logo amaldiçoei a sua habitação:
4 Seus filhos estão longe da segurança, e são pisados nas portas, e não há quem os livre.
5 A sua messe é devorada pelo faminto, que até dentre os espinhos a tira; e o laço abre as fauces para a fazenda deles.
6 Porque a aflição não procede do pó, nem a tribulação brota da terra;
7 mas o homem nasce para a tribulação, como as faíscas voam para cima.
8 Mas quanto a mim eu buscaria a Deus, e a Deus entregaria a minha causa;
9 o qual faz coisas grandes e inescrutáveis, maravilhas sem número.
10 Ele derrama a chuva sobre a terra, e envia águas sobre os campos.
11 Ele põe num lugar alto os abatidos; e os que choram são exaltados à segurança.
12 Ele frustra as maquinações dos astutos, de modo que as suas mãos não possam levar coisa alguma a efeito.
13 Ele apanha os sábios na sua própria astúcia, e o conselho dos perversos se precipita.
14 Eles de dia encontram as trevas, e ao meio-dia andam às apalpadelas, como de noite.
15 Mas Deus livra o necessitado da espada da boca deles, e da mão do poderoso.
16 Assim há esperança para o pobre; e a iniqüidade tapa a boca.
17 Eis que bem-aventurado é o homem a quem Deus corrige; não desprezes, pois, a correção do Todo-Poderoso.
18 Pois ele faz a ferida, e ele mesmo a liga; ele fere, e as suas mãos curam.
19 Em seis angústias te livrará, e em sete o mal não te tocará.
20 Na fome te livrará da morte, e na guerra do poder da espada.
21 Do açoite da língua estarás abrigado, e não temerás a assolação, quando chegar.
22 Da assolação e da fome te rirás, e dos animais da terra não terás medo.
23 Pois até com as pedras do campo terás a tua aliança, e as feras do campo estarão em paz contigo.
24 Saberás que a tua tenda está em paz; visitarás o teu rebanho, e nada te faltará.
25 Também saberás que se multiplicará a tua descendência e a tua posteridade como a erva da terra.
26 Em boa velhice irás à sepultura, como se recolhe o feixe de trigo a seu tempo.
27 Eis que isso já o havemos inquirido, e assim o é; ouve-o, e conhece-o para teu bem.
1 "Šauk, jei kas nors tau atsakys. Į kurį iš šventųjų kreipsies?
2 Kvailį sunaikina pyktis, ir prastuolis žūva dėl pavydo.
3 Aš mačiau kvailį, kuris suleido šaknis, tačiau tuoj pat prakeikiau jo buveinę.
4 Jo vaikai nėra saugūs; jie yra mušami vartuose, ir niekas jų neišgelbsti.
5 Alkanas suvalgo jų derlių, erškėčiai nekliudo jam pasiimti. Plėšikas praryja jo nuosavybę.
6 Vargas neiškyla iš dulkių ir bėda neišauga iš žemės.
7 Tačiau žmogus gimęs vargti, kaip paukštis skrajoti.
8 Aš ieškočiau Dievo ir patikėčiau savo bylą Jam,
9 kuris daro didelių, neištiriamų ir nuostabių dalykų be skaičiaus.
10 Jis duoda žemei lietaus ir siunčia vandens laukams.
11 Jis pakelia pažemintus ir liūdinčius nuramina.
12 Gudriųjų sumanymus Jis paverčia niekais, todėl jų darbai nesėkmingi.
13 Jis sugauna gudriuosius jų pačių klastose, ir sukčių sumanymai nueina niekais.
14 Dienos metu jie susiduria su tamsa ir vidudienį vaikšto apgraibomis kaip naktį.
15 Jis išgelbsti vargšą nuo kardo, nuo jų kalbų ir stipriųjų rankos.
16 Vargšas turi viltį, o neteisybei užčiaupiama burna.
17 Laimingas žmogus, kurį Dievas pamoko, todėl nepaniekink Visagalio drausmės.
18 Jis sužeidžia, bet ir aptvarsto, Jis sumuša, tačiau ir pagydo.
19 Jis išgelbės tave iš šešių nelaimių, o septintoje pikta nepalies tavęs.
20 Bado metu Jis išpirks tave iš mirties, o karenuo kardo jėgos.
21 Tavęs nepalies liežuvių plakimai ir nebaugins gresiantis sunaikinimas.
22 Sunaikinimo ir bado metu tu juoksiesi, laukinių žvėrių nebijosi.
23 Lauko akmenys bus tavo sąjungininkai, o laukiniai žvėrys bus taikoje su tavimi.
24 Tu patirsi, kad tavo palapinė bus saugi, tu lankysiesi savo buveinėje ir nenusidėsi.
25 Tu patirsi, kad tavo sėkla bus gausi, o tavo palikuonys kaip žolė lankoje.
26 Tu nueisi į kapą senatvėje, būsi kaip javų pėdai, suvežami savo laiku.
27 Mes tai ištyrėme ir taip yra. Klausyk ir žinok tai savo labui".