1 Et David adressa à l'Éternel les paroles de ce cantique, au jour où l'Éternel l'eut délivré de la main de tous ses ennemis, et de la main de Saül.

2 Il dit: Éternel, mon rocher, ma forteresse et mon libérateur!

3 O Dieu, mon rocher, vers qui je me retire; mon bouclier et la force qui me délivre, ma haute retraite et mon asile! mon Sauveur! tu me garantis de la violence.

4 Je m'écrie: Loué soit l'Éternel! Et je suis délivré de mes ennemis.

5 Car les flots de la mort m'avaient environné, les torrents des méchants m'avaient effrayé;

6 Les liens du Sépulcre m'avaient environné; les filets de la mort m'avaient surpris.

7 Dans ma détresse, j'invoquai l'Éternel, je criai à mon Dieu; de son palais il entendit ma voix, et mon cri parvint à ses oreilles.

8 Alors la terre fut ébranlée et trembla, les fondements des cieux s'agitèrent et s'ébranlèrent, parce qu'il était courroucé.

9 Une fumée montait de ses narines, et de sa bouche un feu dévorant; il en jaillissait des charbons embrasés.

10 Il abaissa les cieux, et descendit, ayant l'obscurité sous ses pieds.

11 Il était monté sur un Voyant et volait; il parut sur les ailes du vent.

12 Il mit autour de lui les ténèbres comme une tente, des amas d'eaux, des nuées épaisses.

13 De la splendeur qui était devant lui, s'embrasèrent des charbons de feu.

14 L'Éternel tonna des cieux; le Très-Haut fit retentir sa voix.

15 Il lança des flèches, et dispersa mes ennemis; il lança des éclairs, et les mit en déroute.

16 Alors le fond de la mer apparut, et les fondements du monde se découvrirent, par la menace de l'Éternel, par le souffle du vent de sa colère.

17 Il étendit sa main d'en haut, et me prit; il me tira des grosses eaux.

18 Il me délivra de mon ennemi puissant, et de mes adversaires qui étaient plus forts que moi.

19 Ils m'avaient surpris au jour de ma calamité, mais l'Éternel fut mon appui.

20 Il m'a mis au large; il m'a délivré, parce qu'il a pris son plaisir en moi.

21 L'Éternel m'a traité selon ma justice; il m'a rendu selon la pureté de mes mains;

22 Car j'ai gardé les voies de l'Éternel, et je n'ai point été infidèle à mon Dieu.

23 Car toutes ses ordonnances sont devant moi, et je ne m'écarte point de ses statuts.

24 J'ai été intègre devant lui, et je me suis gardé de mon iniquité.

25 Aussi l'Éternel m'a rendu selon ma justice, selon ma pureté à ses yeux.

26 Avec celui qui est bon, tu es bon; avec l'homme intègre tu es intègre.

27 Avec celui qui est pur, tu te montres pur; mais avec le pervers, tu agis selon sa perversité.

28 Tu sauves le peuple affligé; mais de ton regard tu abaisses les orgueilleux.

29 Car tu es ma lampe, ô Éternel! Et l'Éternel fait resplendir mes ténèbres.

30 Avec toi je fonds sur une troupe; avec mon Dieu je franchis la muraille.

31 La voie de Dieu est parfaite, la Parole de l'Éternel est éprouvée; il est le bouclier de tous ceux qui se retirent vers lui.

32 Car qui est Dieu, sinon l'Éternel? Et qui est un rocher, sinon notre Dieu?

33 Le Dieu qui est ma forteresse assurée, et qui enseigne à l'homme intègre sa voie;

34 Qui rend mes pieds semblables à ceux des biches, et m'affermit sur mes hauteurs;

35 Qui forme mes mains au combat, et mes bras bandent un arc d'airain.

36 Tu m'as donné le bouclier de ton salut, et ta bonté m'a fait devenir grand.

37 Tu élargis le chemin sous mes pas, et mes pieds ne chancellent point.

38 Je poursuis mes ennemis; je les détruis; et je ne reviens qu'après les avoir exterminés.

39 Je les consume, je les écrase, et ils ne se relèvent plus; ils tombent sous mes pieds.

40 Car tu m'as ceint de force pour le combat; tu fais plier sous moi mes adversaires.

41 Tu fais tourner le dos à mes ennemis devant moi; ceux qui me haïssent, je les détruis.

42 Ils regardent, et point de libérateur! Ils crient à l'Éternel, mais il ne leur répond point.

43 Et je les broie comme la poussière de la terre; je les écrase, je les foule comme la boue des rues.

44 Tu me sauves des dissensions de mon peuple; tu me gardes pour être chef des nations. Le peuple que je ne connaissais pas, m'est assujetti.

45 Les fils de l'étranger viennent me flatter; dès que leur oreille a entendu, ils se sont soumis.

46 Les fils de l'étranger défaillent, et sortent tremblants de leurs retraites.

47 L'Éternel est vivant! Et béni soit mon rocher! Que Dieu, le rocher de mon salut, soit exalté!

48 Le Dieu qui me donne vengeance, et qui m'assujettit les peuples; qui me fait échapper à mes ennemis.

49 Tu m'élèves au-dessus de mes adversaires, tu me délivres de l'homme violent.

50 C'est pourquoi, ô Éternel, je te louerai parmi les nations, et je chanterai ton nom!

51 C'est lui qui délivre magnifiquement son roi, et qui fait miséricorde à son oint, à David et à sa postérité, à jamais!

1 Dovydas kalbėjo Viešpačiui šios giesmės žodžius tą dieną, kai Viešpats jį išgelbėjo iš visų jo priešų ir iš Sauliaus rankų.

2 Jis sakė: "Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas.

3 Dievas yra mano uola, Juo pasitikėsiu; Jis mano skydas ir išgelbėjimo ragas, mano apsauga ir mano aukštas bokštas, mano gelbėtojas. Tu gelbsti mane iš smurto.

4 Šauksiuosi Viešpaties, kuris vertas gyriaus, ir taip būsiu išgelbėtas nuo priešų.

5 Mirties bangos supo mane, bedievių antplūdis gąsdino mane.

6 Pragaro kančios apraizgė mane, mirties pinklės laukė manęs.

7 Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, ir mano šauksmas pasiekė Jo ausis.

8 Susvyravo, sudrebėjo žemė, ir dangaus pamatai sujudėjo ir drebėjo, nes Jis užsirūstino.

9 Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, įkaitusios žarijos skraidė.

10 Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis.

11 Jis skrido ant cherubo ir lėkė vėjo sparnais;

12 Jį supo tamsūs skliautai, vandenys, tiršti debesys.

13 Nuo spindesio prieš Jį užsidegė žarijos.

14 Viešpats sugriaudė iš dangaus, Aukščiausiojo balsas pasigirdo.

15 Jis laidė strėles ir išsklaidė juos, žaibais sunaikino juos.

16 Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Viešpaties balso ir Jo rūstybės kvapo.

17 Iš aukštybės Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.

18 Jis išgelbėjo mane iš galingo priešo, iš tų, kurie nekentė manęs, nes jie buvo stipresni už mane.

19 Jie puolė mane aną pražūtingąją dieną, bet mano atrama buvo Viešpats.

20 Jis išvedė mane į platybes ir išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane.

21 Viešpats atlygino man pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą atmokėjo man.

22 Aš laikiausi Viešpaties kelio ir neatsitraukiau nuo savo Dievo nusikalsdamas.

23 Jo įsakymai buvo priešais mane, ir nuo Jo nuostatų neatsitraukiau.

24 Prieš Jį buvau tyras ir saugojausi, kad nenusikalsčiau.

25 Todėl atlygino Viešpats pagal mano teisumą, pagal mano švarumą Jo akyse.

26 Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam­tobulas,

27 tyram Tu pasirodai tyras, o su sukčiumi elgiesi suktai.

28 Tu gelbsti prispaustuosius, bet išdidžiuosius pažemini.

29 Viešpatie, Tu esi mano žiburys. Viešpats šviečia man tamsumoje.

30 Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu­peršokti sieną.

31 Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki.

32 Kas yra Dievas, jei ne Viešpats? Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?

33 Dievas yra stiprybė ir jėga. Jis padaro mano kelią tobulą.

34 Jis padaro mano kojas kaip stirnos ir iškelia mane į aukštumas.

35 Jis moko mano rankas kovoti, kad mano rankos sulaužytų plieninį lanką.

36 Tu man davei išgelbėjimo skydą, Tavo gerumas išaukštino mane.

37 Tu praplatinai mano žingsnius, kad mano koja nepaslystų.

38 Aš persekiojau savo priešus ir sunaikinau, nepasukau atgal, jų neišnaikinęs.

39 Aš naikinau juos ir sužeidžiau, kad jie nebegalėjo atsikelti; jie krito man po kojomis.

40 Tu apjuosei mane jėga kovai, atidavei man tuos, kurie kilo prieš mane.

41 Tu palenkei prieš mane priešus, kad galėčiau sunaikinti tuos, kurie manęs nekenčia.

42 Jie ieškojo pagalbos, tačiau jos nebuvo, kreipėsi į Viešpatį, bet Jis neatsiliepė.

43 Aš sutrypiau juos į žemės dulkes, kaip gatvių purvą sumyniau juos.

44 Tu išgelbėjai mane tautos kovose, man skyrei valdyti pagonis. Tautos, kurių nepažinau, tarnaus man.

45 Svetimšaliai pasiduos man; kai tik išgirs apie mane, jie paklus man.

46 Svetimšaliai išblykš, drebėdami išeis iš savo pilių.

47 Viešpats yra gyvas! Palaiminta tebūna mano uola, išaukštintas tebūna Dievas­mano išgelbėjimo uola.

48 Dievas atkeršija už mane ir pajungia man tautas,

49 Jis išgelbsti mane iš mano priešų. Tu iškėlei mane aukščiau tų, kurie sukyla prieš mane, ir išlaisvinai iš žiauraus žmogaus.

50 Todėl dėkosiu Tau, Viešpatie, tarp pagonių ir giedosiu gyrių Tavo vardui.

51 Jis išgelbėjimo bokštas karaliui; Jis parodo gailestingumą savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius".