1 Now Jehoshaphat had riches and honor in abundance; and he joined affinity with Ahab. 2 And after certain years he went down to Ahab to Samaria. And Ahab killed sheep and oxen for him in abundance, and for the people that were with him, and moved him to go up with him to Ramoth-gilead. 3 And Ahab king of Israel said unto Jehoshaphat king of Judah, Wilt thou go with me to Ramoth-gilead? And he answered him, I am as thou art, and my people as thy people; and we will be with thee in the war.
4 And Jehoshaphat said unto the king of Israel, Inquire first, I pray thee, for the word of Jehovah. 5 Then the king of Israel gathered the prophets together, four hundred men, and said unto them, Shall we go to Ramoth-gilead to battle, or shall I forbear? And they said, Go up; for God will deliver it into the hand of the king. 6 But Jehoshaphat said, Is there not here a prophet of Jehovah besides, that we may inquire of him? 7 And the king of Israel said unto Jehoshaphat, There is yet one man by whom we may inquire of Jehovah: but I hate him; for he never prophesieth good concerning me, but always evil: the same is Micaiah the son of Imla. And Jehoshaphat said, Let not the king say so. 8 Then the king of Israel called an officer, and said, Fetch quickly Micaiah the son of Imla. 9 Now the king of Israel and Jehoshaphat the king of Judah sat each on his throne, arrayed in their robes, and they were sitting in an open place at the entrance of the gate of Samaria; and all the prophets were prophesying before them. 10 And Zedekiah the son of Chenaanah made him horns of iron and said, Thus saith Jehovah, With these shalt thou push the Syrians, until they be consumed. 11 And all the prophets prophesied so, saying, Go up to Ramoth-gilead, and prosper; for Jehovah will deliver it into the hand of the king.
12 And the messenger that went to call Micaiah spake to him, saying, Behold, the words of the prophets declare good to the king with one mouth: let thy word therefore, I pray thee, be like one of theirs, and speak thou good. 13 And Micaiah said, As Jehovah liveth, what my God saith, that will I speak. 14 And when he was come to the king, the king said unto him, Micaiah, shall we go to Ramoth-gilead to battle, or shall I forbear? And he said, Go ye up, and prosper; and they shall be delivered into your hand. 15 And the king said to him, How many times shall I adjure thee that thou speak unto me nothing but the truth in the name of Jehovah? 16 And he said, I saw all Israel scattered upon the mountains, as sheep that have no shepherd: and Jehovah said, These have no master; let them return every man to his house in peace. 17 And the king of Israel said to Jehoshaphat, Did I not tell thee that he would not prophesy good concerning me, but evil? 18 And Micaiah said, Therefore hear ye the word of Jehovah: I saw Jehovah sitting upon his throne, and all the host of heaven standing on his right hand and on his left. 19 And Jehovah said, Who shall entice Ahab king of Israel, that he may go up and fall at Ramoth-gilead? And one spake saying after this manner, and another saying after that manner. 20 And there came forth a spirit, and stood before Jehovah, and said, I will entice him. And Jehovah said unto him, Wherewith? 21 And he said, I will go forth, and will be a lying spirit in the mouth of all his prophets. And he said, Thou shalt entice him, and shalt prevail also: go forth, and do so. 22 Now therefore, behold, Jehovah hath put a lying spirit in the mouth of these thy prophets; and Jehovah hath spoken evil concerning thee.
23 Then Zedekiah the son of Chenaanah came near, and smote Micaiah upon the cheek, and said, Which way went the Spirit of Jehovah from me to speak unto thee? 24 And Micaiah said, Behold, thou shalt see on that day, when thou shalt go into an inner chamber to hide thyself. 25 And the king of Israel said, Take ye Micaiah, and carry him back unto Amon the governor of the city, and to Joash the king’s son; 26 and say, Thus saith the king, Put this fellow in the prison, and feed him with bread of affliction and with water of affliction, until I return in peace. 27 And Micaiah said, If thou return at all in peace, Jehovah hath not spoken by me. And he said, Hear, ye peoples, all of you.
28 So the king of Israel and Jehoshaphat the king of Judah went up to Ramoth-gilead. 29 And the king of Israel said unto Jehoshaphat, I will disguise myself, and go into the battle; but put thou on thy robes. So the king of Israel disguised himself; and they went into the battle. 30 Now the king of Syria had commanded the captains of his chariots, saying, Fight neither with small nor great, save only with the king of Israel. 31 And it came to pass, when the captains of the chariots saw Jehoshaphat, that they said, It is the king of Israel. Therefore they turned about to fight against him: but Jehoshaphat cried out, and Jehovah helped him; and God moved them to depart from him. 32 And it came to pass, when the captains of the chariots saw that it was not the king of Israel, that they turned back from pursuing him. 33 And a certain man drew his bow at a venture, and smote the king of Israel between the joints of the armor: wherefore he said to the driver of the chariot, Turn thy hand, and carry me out of the host; for I am sore wounded. 34 And the battle increased that day: howbeit the king of Israel stayed himself up in his chariot against the Syrians until the even; and about the time of the going down of the sun he died.
1 Juozapatas buvo labai turtingas ir gerbiamas; jis susigiminiavo su Ahabu.
2 Keleriems metams praėjus, jis nuvyko pas Ahabą į Samariją. Ahabas jam ir jo žmonėms papjovė daug avių bei galvijų ir įtikinėjo jį užpulti Ramot Gileadą.
3 Izraelio karalius Ahabas klausė Judo karalių Juozapatą: "Ar tu eisi su manimi į Ramot Gileadą?" Tas jam atsakė: "Kaip tu, taip ir aš; mano tauta, kaip ir tavo tauta; aš eisiu su tavimi į karą".
4 Juozapatas sakė Izraelio karaliui: "Sužinok, ką Viešpats sako".
5 Izraelio karalius, sušaukęs keturis šimtus pranašų, klausė: "Ar man eiti į Ramot Gileadą kariauti, ar ne?" Jie atsakė: "Eik! Dievas jį atiduos į karaliaus rankas".
6 Juozapatas klausė: "Ar čia nėra Viešpaties pranašo, kad jo galėtume pasiklausti?"
7 Izraelio karalius atsakė Juozapatui: "Yra vienas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekuomet nepranašauja apie mane gerai, visuomet tik blogai; tai Imlos sūnus Michėjas". Juozapatas atsakė: "Nekalbėk taip, karaliau".
8 Izraelio karalius pasišaukė vieną valdininką ir įsakė jam skubiai atvesti Imlos sūnų Michėją.
9 Izraelio karalius Ahabas ir Judo karalius Juozapatas, apsivilkę karališkais drabužiais, sėdėjo savo sostuose aikštėje prie Samarijos vartų, ir visi pranašai pranašavo priešais juos.
10 Kenaanos sūnus Zedekijas pasidarė geležinius ragus ir sakė: "Taip sako Viešpats: ‘Jais badysi sirus, kol juos pribaigsi’ ".
11 Ir visi pranašai taip pranašavo: "Eik į Ramot Gileadą ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas".
12 Pasiuntinys, nuėjęs pakviesti Michėjo, jam sakė: "Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gerą žinią karaliui. Tebūna ir tavo žodis panašus į jų; kalbėk tai, kas gera".
13 Michėjas atsakė: "Kaip gyvas Viešpats, ką mano Dievas man sakys, tą kalbėsiu".
14 Jam atėjus pas karalių, šis paklausė: "Michėjau, ar mums eiti kariauti į Ramot Gileadą, ar ne?" Jis atsakė: "Eikite ir laimėkite! Jie bus atiduoti į jūsų rankas".
15 Karalius jam atsakė: "Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu".
16 Tada Michėjas atsakė: "Mačiau visą Izraelį, išsklaidytą kalnuose kaip avis be piemens. O Viešpats tarė: ‘Šitie neturi valdovo, tegul kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’ ".
17 Izraelio karalius tarė Juozapatui: "Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik pikta?"
18 Michėjas tęsė: "Klausykitės Viešpaties žodžio! Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje.
19 Viešpats klausė: ‘Kas suvedžios Izraelio karalių Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vienas sakė taip, kitaskitaip.
20 Pagaliau išėjo dvasia, kuri, atsistojusi Viešpaties akivaizdoje, tarė: ‘Aš jį suklaidinsiu’. Viešpats paklausė: ‘Kaip?’
21 Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks jį suvedžioti. Eik ir daryk taip’.
22 Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta".
23 Tada priėjo Kenaanos sūnus Zedekijas, trenkė Michėjui į veidą ir tarė: "Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?"
24 Michėjas atsakė: "Tai pamatysi tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį".
25 Izraelio karalius įsakė: "Suimkite Michėją, nuveskite jį pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Jehoašą
26 ir pasakykite: ‘Taip sako karalius: ‘Įmeskite jį į kalėjimą ir maitinkite sielvarto duona bei vandeniu, kol aš ramybėje sugrįšiu’ ".
27 Michėjas atsakė: "Jei tu sugrįši ramybėje, tai Viešpats nekalbėjo per mane". Ir jis sakė: "Klausykite, visi žmonės!"
28 Izraelio ir Judo karaliai išėjo į Ramot Gileadą.
29 Izraelio karalius tarė Juozapatui: "Aš persirengęs eisiu į mūšį, o tu apsirenk savo drabužiais". Izraelio karalius persirengė, ir jie išėjo į mūšį.
30 Sirijos karalius buvo įsakęs savo kovos vežimų viršininkams: "Nekovokite su nieku kitu, tik su Izraelio karaliumi".
31 Kovos vežimų viršininkai, pamatę Juozapatą, sakė: "Jis yra Izraelio karalius". Jie apsupo jį, norėdami kautis. Bet Juozapatas šaukė, ir Viešpats jam padėjo, ir Dievas nukreipė priešus nuo jo.
32 Kovos vežimų viršininkai, supratę, kad jis ne Izraelio karalius, liovėsi jį puolę.
33 Vienas vyras netaikydamas įtempė lanką ir iššovė; strėlė pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų. Tada jis tarė savo vežikui: "Apsisuk ir išvežk mane iš kovos lauko, nes esu sužeistas".
34 Tą dieną mūšis sustiprėjo, ir Izraelio karalius stovėjo vežime prieš sirus iki vakaro. Saulei leidžiantis, jis mirė.