1 Thus the Lord Jehovah showed me: and, behold, a basket of summer fruit. 2 And he said, Amos, what seest thou? And I said, A basket of summer fruit. Then said Jehovah unto me, The end is come upon my people Israel; I will not again pass by them any more. 3 And the songs of the temple shall be wailings in that day, saith the Lord Jehovah: the dead bodies shall be many; in every place shall they cast them forth with silence.

4 Hear this, O ye that would swallow up the needy, and cause the poor of the land to fail, 5 saying, When will the new moon be gone, that we may sell grain? and the sabbath, that we may set forth wheat, making the ephah small, and the shekel great, and dealing falsely with balances of deceit; 6 that we may buy the poor for silver, and the needy for a pair of shoes, and sell the refuse of the wheat? 7 Jehovah hath sworn by the excellency of Jacob, Surely I will never forget any of their works. 8 Shall not the land tremble for this, and every one mourn that dwelleth therein? yea, it shall rise up wholly like the River; and it shall be troubled and sink again, like the River of Egypt. 9 And it shall come to pass in that day, saith the Lord Jehovah, that I will cause the sun to go down at noon, and I will darken the earth in the clear day. 10 And I will turn your feasts into mourning, and all your songs into lamentation; and I will bring sackcloth upon all loins, and baldness upon every head; and I will make it as the mourning for an only son, and the end thereof as a bitter day.

11 Behold, the days come, saith the Lord Jehovah, that I will send a famine in the land, not a famine of bread, nor a thirst for water, but of hearing the words of Jehovah. 12 And they shall wander from sea to sea, and from the north even to the east; they shall run to and fro to seek the word of Jehovah, and shall not find it. 13 In that day shall the fair virgins and the young men faint for thirst. 14 They that swear by the sin of Samaria, and say, As thy god, O Dan, liveth; and, As the way of Beer-sheba liveth; they shall fall, and never rise up again.

1 Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: štai pintinė prinokusių vaisių.

2 Jis klausė: "Amosai, ką matai?" Aš atsakiau: "Pintinę prinokusių vaisų". Tada Viešpats tarė man: "Atėjo galas mano tautai, Izraeliui; daugiau jos nebepasigailėsiu.

3 Giesmės šventykloje virs raudojimu,­sako Viešpats Dievas.­Bus gausu lavonų, juos išmes tylėdami".

4 Klausykite, kurie praryjate beturtį ir pražudote krašto vargšus,

5 sakydami: "Kada baigsis jaunas mėnulis ir galėsime parduoti javus? Kada baigsis sabatas ir galėsime pasiūlyti kviečius? Kada galėsime sumažinti saiką, padidinti svorį ir apgaudinėti neteisingomis svarstyklėmis?

6 Mes pirksime vargšą už sidabrą, beturtį už porą sandalų, pelus parduosime kviečių vietoje".

7 Viešpats prisiekė Jokūbo pasididžiavimu: "Niekados nepamiršiu jų darbų!"

8 Ar dėl to neturėtų sudrebėti žemė ir liūdėti visi jos gyventojai? Ji pakils, patvins ir vėl atslūgs kaip Egipto upė.

9 Viešpats Dievas sako: "Ir atsitiks tą dieną, kad saulė nusileis vidudienį ir šviesi diena taps naktimi.

10 Aš paversiu jūsų iškilmes į gedulą, giesmes į raudas. Užvilksiu visiems ašutines, plikai nuskusiu galvas, padarysiu jus lyg gedinčius vienintelio sūnaus. Jūsų galas bus karti diena.

11 Ateina dienos,­sako Viešpats,­ kai Aš siųsiu badą šaliai: ne duonos badą ir ne vandens troškulį, bet Viešpaties žodžio.

12 Tada jie klajos nuo jūros iki jūros ir lakstys nuo šiaurės iki rytų, ieškodami Viešpaties žodžio, bet neras.

13 Tą dieną alps iš troškulio gražios mergaitės ir jaunuoliai,

14 kurie prisiekia Samarijos nuodėme ir sako: ‘Tikrai gyvas dievas Dano mieste ir išgelbėtojas Beer Šeboje!’ Jie kris ir nebeatsikels".