1 And after the uproar ceased, Paul having sent for the disciples and exhorted them, took leave of them, and departed to go into Macedonia. 2 And when he had gone through those parts, and had given them much exhortation, he came into Greece. 3 And when he had spent three months there, and a plot was laid against him by the Jews as he was about to set sail for Syria, he determined to return through Macedonia. 4 And there accompanied him as far as Asia, Sopater of Beroea, the son of Pyrrhus; and of the Thessalonians, Aristarchus and Secundus; and Gaius of Derbe, and Timothy; and of Asia, Tychicus and Trophimus. 5 But these had gone before, and were waiting for us at Troas. 6 And we sailed away from Philippi after the days of unleavened bread, and came unto them to Troas in five days; where we tarried seven days.

7 And upon the first day of the week, when we were gathered together to break bread, Paul discoursed with them, intending to depart on the morrow; and prolonged his speech until midnight. 8 And there were many lights in the upper chamber where we were gathered together. 9 And there sat in the window a certain young man named Eutychus, borne down with deep sleep; and as Paul discoursed yet longer, being borne down by his sleep he fell down from the third story, and was taken up dead. 10 And Paul went down, and fell on him, and embracing him said, Make ye no ado; for his life is in him. 11 And when he was gone up, and had broken the bread, and eaten, and had talked with them a long while, even till break of day, so he departed. 12 And they brought the lad alive, and were not a little comforted.

13 But we, going before to the ship, set sail for Assos, there intending to take in Paul: for so had he appointed, intending himself to go by land. 14 And when he met us at Assos, we took him in, and came to Mitylene. 15 And sailing from thence, we came the following day over against Chios; and the next day we touched at Samos; and the day after we came to Miletus. 16 For Paul had determined to sail past Ephesus, that he might not have to spend time in Asia; for he was hastening, if it were possible for him, to be at Jerusalem the day of Pentecost.

17 And from Miletus he sent to Ephesus, and called to him the elders of the church. 18 And when they were come to him, he said unto them,

Ye yourselves know, from the first day that I set foot in Asia, after what manner I was with you all the time, 19 serving the Lord with all lowliness of mind, and with tears, and with trials which befell me by the plots of the Jews; 20 how I shrank not from declaring unto you anything that was profitable, and teaching you publicly, and from house to house, 21 testifying both to Jews and to Greeks repentance toward God, and faith toward our Lord Jesus Christ. 22 And now, behold, I go bound in the spirit unto Jerusalem, not knowing the things that shall befall me there: 23 save that the Holy Spirit testifieth unto me in every city, saying that bonds and afflictions abide me. 24 But I hold not my life of any account as dear unto myself, so that I may accomplish my course, and the ministry which I received from the Lord Jesus, to testify the gospel of the grace of God. 25 And now, behold, I know that ye all, among whom I went about preaching the kingdom, shall see my face no more. 26 Wherefore I testify unto you this day, that I am pure from the blood of all men. 27 For I shrank not from declaring unto you the whole counsel of God. 28 Take heed unto yourselves, and to all the flock, in which the Holy Spirit hath made you bishops, to feed the church of the Lord which he purchased with his own blood. 29 I know that after my departing grievous wolves shall enter in among you, not sparing the flock; 30 and from among your own selves shall men arise, speaking perverse things, to draw away the disciples after them. 31 Wherefore watch ye, remembering that by the space of three years I ceased not to admonish every one night and day with tears. 32 And now I commend you to God, and to the word of his grace, which is able to build you up, and to give you the inheritance among all them that are sanctified. 33 I coveted no man’s silver, or gold, or apparel. 34 Ye yourselves know that these hands ministered unto my necessities, and to them that were with me. 35 In all things I gave you an example, that so laboring ye ought to help the weak, and to remember the words of the Lord Jesus, that he himself said, It is more blessed to give than to receive.

36 And when he had thus spoken, he kneeled down and prayed with them all. 37 And they all wept sore, and fell on Paul’s neck and kissed him, 38 sorrowing most of all for the word which he had spoken, that they should behold his face no more. And they brought him on his way unto the ship.

1 Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją.

2 Keliaudamas per anuos kraštus ir skatindamas mokinius gausiais žodžiais, jis atvyko į Graikiją,

3 kur pasiliko tris mėnesius. Kai jam besirengiant plaukti į Siriją žydai ėmė ruošti prieš jį sąmokslą, jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją.

4 Iki Azijos jį lydėjo Sopatras iš Berėjos, Aristarchas ir Sekundas iš Tesalonikos, Gajus iš Derbės ir Timotiejus, Tichikas ir Trofimas iš Azijos.

5 Šie iškeliavo pirmiau ir laukė mūsų Troadėje.

6 Po Neraugintos duonos dienų mes išplaukėme iš Filipų ir per penkias dienas atvykome pas juos į Troadę; ten išbuvome septynias dienas.

7 Pirmą savaitės dieną, mokiniams susirinkus laužyti duonos, Paulius mokė juos ir, kadangi žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio.

8 Aukštutiniame kambaryje, kur jie buvo susirinkę, degė daug žibintų.

9 Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant lango, giliai įmigo ir, Pauliui ilgiau bedėstant, miego įveiktas, iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas.

10 Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: "Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame".

11 Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, lig pat aušros, ir tada iškeliavo.

12 O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemaža paguoda.

13 Mes, nuėję ir įsėdę į laivą, išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, nes jis buvo taip patvarkęs, pats norėdamas ten nuvykti pėsčias.

14 Kai jis susitiko su mumis Ase, paėmę jį, nuplaukėme į Mitilėnę.

15 Iš ten plaukdami toliau, kitą dieną atsidūrėme priešais Chiją. Rytojaus dieną pasiekėme Samą ir, pabuvę Trogilione, dar po dienos atvykome į Miletą.

16 Kad netektų gaišti Azijoje, Paulius nutarė aplenkti Efezą, nes jis skubėjo, norėdamas, jei įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.

17 Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą pakviesti bažnyčios vyresniųjų.

18 Kai jie pas jį atvyko, Paulius prabilo: "Jūs žinote, kaip nuo pirmosios dienos, kurią įžengiau į Aziją, visą laiką pas jus elgiausi,

19 tarnaudamas Viešpačiui su visu nusižeminimu, ašaromis ir išbandymais, kurie ištiko mane dėl žydų pinklių.

20 Kaip nieko nenutylėjau, kas naudinga, bet kalbėjau ir mokiau jus tiek viešumoje, tiek po namus,

21 liudydamas žydams ir graikams apie atgailą prieš Dievą ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

22 Ir štai dabar aš, dvasios kalinys, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks,

23 tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai.

24 Bet tai man nesvarbu, ir aš nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės Evangeliją.

25 Ir štai dabar aš žinau, kad jūs visi, su kuriais buvau skelbdamas Dievo karalystę, daugiau nebematysite mano veido.

26 Todėl šiandien jums liudiju, jog esu švarus nuo visų kraujo.

27 Aš nevengiau jums paskelbti visų Dievo nutarimų.

28 Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bažnyčią, kurią Jis įsigijo savo krauju.

29 Nes aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės.

30 Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius.

31 Todėl budėkite ir nepamirškite, kad aš per trejus metus dieną ir naktį nepaliaudamas, su ašaromis įspėjinėjau kiekvieną.

32 O dabar, broliai, pavedu jus Dievui ir Jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti jums paveldėjimą tarp visų pašventintųjų.

33 Nė iš vieno negeidžiau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio.

34 Jūs žinote, kad mano ir buvusiųjų su manimi reikalams tarnavo šitos va mano rankos.

35 Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Labiau palaiminta duoti negu imti’ ".

36 Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė.

37 Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo.

38 Jie ypač nuliūdo dėl žodžių, kad daugiau nebematysią jo veido. Po to jie palydėjo jį į laivą.