1 And it came to pass in the fourth year of king Darius, that the word of Jehovah came unto Zechariah in the fourth day of the ninth month, even in Chislev. 2 Now they of Beth-el had sent Sharezer and Regem-melech, and their men, to entreat the favor of Jehovah, 3 and to speak unto the priests of the house of Jehovah of hosts, and to the prophets, saying, Should I weep in the fifth month, separating myself, as I have done these so many years? 4 Then came the word of Jehovah of hosts unto me, saying, 5 Speak unto all the people of the land, and to the priests, saying, When ye fasted and mourned in the fifth and in the seventh month, even these seventy years, did ye at all fast unto me, even to me? 6 And when ye eat, and when ye drink, do not ye eat for yourselves, and drink for yourselves? 7 Should ye not hear the words which Jehovah cried by the former prophets, when Jerusalem was inhabited and in prosperity, and the cities thereof round about her, and the South and the lowland were inhabited?

8 And the word of Jehovah came unto Zechariah, saying, 9 Thus hath Jehovah of hosts spoken, saying, Execute true judgment, and show kindness and compassion every man to his brother; 10 and oppress not the widow, nor the fatherless, the sojourner, nor the poor; and let none of you devise evil against his brother in your heart. 11 But they refused to hearken, and pulled away the shoulder, and stopped their ears, that they might not hear. 12 Yea, they made their hearts as an adamant stone, lest they should hear the law, and the words which Jehovah of hosts had sent by his Spirit by the former prophets: therefore there came great wrath from Jehovah of hosts. 13 And it is come to pass that, as he cried, and they would not hear, so they shall cry, and I will not hear, said Jehovah of hosts; 14 but I will scatter them with a whirlwind among all the nations which they have not known. Thus the land was desolate after them, so that no man passed through nor returned: for they laid the pleasant land desolate.

1 Ketvirtaisiais karaliaus Darijaus metais, devinto mėnesio ketvirtą dieną, Viešpats kalbėjo Zacharijui,

2 kai Betelio gyventojai siuntė Sarecerą ir Regem Melechą su jų žmonėmis melstis Viešpačiui

3 ir kareivijų Viešpaties kunigų bei pranašų paklausti: "Ar man pasninkauti ir verkti penktąjį mėnesį, kaip tai dariau daugelį metų?"

4 Kareivijų Viešpats atsakė man:

5 "Sakyk viso krašto žmonėms ir kunigams: ‘Kai pasninkavote ir gedėjote penktąjį ir septintąjį mėnesį per šituos septyniasdešimt metų, ar jūs man pasninkavote?

6 O kai valgote ir geriate, ar ne sau valgote ir geriate?’

7 Argi ne tokius pat žodžius Viešpats skelbė per ankstesniuosius pranašus, kai Jeruzalė buvo dar nesunaikinta ir jos aplinkiniai miestai, pietų kraštas ir žemuma tebebuvo apgyventa?"

8 Viešpats kalbėjo Zacharijui:

9 "Taip kalbėjo kareivijų Viešpats: ‘Teiskite teisingai ir būkite pasigailintys bei užjaučiantys vienas kitą!

10 Neskriauskite našlių ir našlaičių, ateivių ir beturčių. Nemąstykite pikta savo širdyse prieš savo brolį’.

11 Bet jie nepaisė to, atkakliai priešinosi ir užsikimšo ausis, kad negirdėtų.

12 Jie sukietino savo širdį kaip akmenį, kad negirdėtų įstatymo ir žodžių, kuriuos kareivijų Viešpats siuntė savo dvasia per ankstesniuosius pranašus. Todėl išsiliejo kareivijų Viešpaties rūstybė.

13 Jis šaukė, bet jie neatsiliepė. ‘Todėl ir Aš neatsiliepiau jiems šaukiant,­sako kareivijų Viešpats.­

14 Aš išblaškiau juos po visas tautas, kurių jie nepažino. Kraštas, kurį jie paliko, virto dykuma­niekas nebekeliaudavo per jį. Jie pavertė tą puikų kraštą dykuma’ ".