1 David a fugit din Naiot, de lîngă Rama. S'a dus la Ionatan, şi a zis: ,,Ce-am făcut eu? Care este nelegiuirea mea, care este păcatul meu înaintea tatălui tău, de vrea să-mi ia viaţa?``

2 Ionatan i -a răspuns: ,,Ferească Dumnezeu! Nu vei muri. Tatăl meu nu face niciun lucru, fie mare, fie mic, fără să-mi dea de ştire; pentruce mi-ar ascunde el lucrul acesta? Nu este nimic.``

3 David a zis iarăş, jurînd: ,,Tatăl tău ştie bine că am căpătat trecere înaintea ta, şi va fi zis: ,Să nu ştie Ionatan, căci s'ar întrista.` Dar viu este Domnul şi viu este sufletul tău, că nu este decît un pas între mine şi moarte``.

4 Ionatan a zis lui David: ,,Pentru tine voi face tot ce vei vrea.``

5 Şi David i -a răspuns: ,,Iată că mîne este lună nouă, şi ar trebui să şed să mănînc cu împăratul; lasă-mă să mă duc, şi să mă ascund în cîmpii pînă în seara zilei a treia.

6 Dacă tatăl tău va băga de seamă lipsa mea, să -i spui: ,David m'a rugat să -l las să se ducă pînă la Betleem în cetatea lui, pentrucă acolo se aduce pentru toată familia o jertfă de peste an`.

7 Şi dacă va zice: ,Bine!` atunci robul tău n'are nimic de temut; dar dacă -l va apuca mînia, să ştii că pieirea mea este lucru hotărît din partea lui.

8 Arată-ţi dar dragostea pentru robul tău, căci ai făcut cu robul tău un legămînt înaintea Domnului. Şi dacă este vreo nelegiuire... în mine, ia-mi tu viaţa, de ce să mă mai duci pînă la tatăl tău?``

9 Ionatan i -a zis: ,,Departe de tine gîndul să nu-ţi dau de ştire, dacă voi afla că pieirea ta este lucru hotărît din partea tatălui meu şi ameninţă să te ajungă!``

10 David a zis lui Ionatan: ,,Cine-mi va da de ştire dacă tatăl tău ţi-ar răspunde cu asprime?``

11 Şi Ionatan a zis lui David: ,,Vino, să ieşim pe cîmp.`` Şi au ieşit amîndoi pe cîmp.

12 Ionatan a zis lui David: ,,Iau martor pe Domnul, Dumnezeul lui Israel, că voi cerceta de aproape pe tatăl meu mîne sau poimîne; şi de va gîndi bine de David,

13 Domnul să Se poarte cu Ionatan cu toată asprimea, dacă nu voi trimete pe nimeni să-ţi dea de ştire! Dacă tatăl meu va găsi cu cale să-ţi facă rău, iarăş îţi voi da de ştire, şi te voi lăsa să pleci, ca să te duci în pace; şi Domnul să fie cu tine, cum a fost cu tatăl meu!

14 Dacă voi mai trăi, să te porţi faţă de mine cu o bunătate ca a Domnului; şi dacă voi muri,

15 să nu îţi îndepărtezi niciodată bunătatea faţă de casă mea, nici chiar cînd Domnul va nimici pe fiecare din vrăjmaşii lui David de pe faţa pămîntului.

16 Căci Ionatan a făcut legămînt cu casa lui David! Domnul să se răsbune pe vrăjmaşii lui David!``

17 Ionatan a întărit şi mai mult faţă de David dragostea pe care o avea pentru el, căci îl iubea ca pe sufletul lui.

18 Ionatan i -a zis: ,,Mîne este luna nouă; se va băga de seamă lipsa ta, căci locul tău va fi gol.

19 Să te pogori a treia zi pînă în fundul locului în care te ascunsesei în ziua cînd cu întîmplarea aceea, şi să rămîi lîngă piatra Ezel.

20 Eu voi trage trei săgeţi în spre piatra aceasta, ca şi cînd aş lovi la ţintă.

21 Şi voi trimete un tînăr, şi -i voi zice: ,Du-te de găseşte săgeţile!` Dacă -i voi zice: ,Iată că săgeţile sînt dincoace de tine, ia-le!` atunci să vii, căci este pace pentru tine, şi n'ai să te temi de nimic, viu este Domnul!

22 Dar dacă voi zice tînărului: ,Iată că săgeţile sînt dincolo de tine!` atunci să pleci, căci Domnul te trimete.

23 Domnul este martor pe vecie pentru cuvîntul pe care ni l-am dat unul altuia.``

24 David s'a ascuns în cîmp. A venit luna nouă, şi împăratul a luat loc la ospăţ ca să mănînce.

25 Împăratul a şezut ca de obicei pe scaunul lui lîngă perete. Ionatan s'a sculat, şi Abner a şezut lîngă Saul; dar locul lui David a rămas gol.

26 Saul n'a zis nimic în ziua aceea; ,,căci``, zicea el, ,,s'a întîmplat: el nu este curat, negreşit nu este curat``.

27 A doua zi, ziua a doua a lunii noi, locul lui David era tot gol. Şi Saul a zis fiului său Ionatan: ,,Pentruce n'a venit fiul lui Isai la masă nici eri nici azi?``

28 Ionatan a răspuns lui Saul: ,,David mi -a cerut voie să se ducă la Betleem.

29 El a zis: ,Dă-mi drumul, te rog, căci avem în cetate o jertfă de familie, şi frate-meu mi -a spus lucrul acesta; deci dacă am căpătat trecere înaintea ta, dă-mi voie să mă duc în grabă să-mi văd fraţii. Pentru aceea n'a venit la masa împăratului.``

30 Atunci Saul s'a aprins de mînie împotriva lui Ionatan, şi i -a zis: ,,Fiu rău şi neascultător, nu ştiu eu că ţi-ai luat ca prieten pe fiul lui Isai, spre ruşinea ta şi spre ruşinea mamei tale?

31 Căci cîtă vreme va trăi fiul lui Isai pe pămînt, nu va fi linişte nici pentru tine, nici pentru împărăţia ta. Şi acum trimete să -l caute, şi să mi -l aducă, fiindcă este vrednic de moarte``.

32 Ionatan a răspuns tatălui său Saul, şi i -a zis: ,,Pentruce să fie omorît? Ce a făcut?``

33 Şi Saul şi -a îndreptat suliţa spre el, ca să -l lovească. Ionatan a înţeles că era lucru hotărît din partea tatălui său să omoare pe David.

34 S'a sculat de la masă într'o mînie aprinsă, şi n'a luat deloc parte la masă în ziua a doua a lunii noi; căci era mîhnit din pricina lui David, pentrucă tatăl său îl ocărîse.

35 A doua zi de dimineaţă, Ionatan s'a dus pe cîmp în locul în care se învoise cu David, şi era însoţit de un băeţaş.

36 El i -a zis: ,,Dă fuga şi găseşte săgeţile pe cari le voi trage``. Băiatul a alergat, şi Ionatan a tras o săgeată care a trecut dincolo de el.

37 Cînd a ajuns băiatul la locul unde era săgeata pe care o trăsese Ionatan, Ionatan a strigat după el: ,,Iată că săgeata este dincolo de tine``.

38 I -a strigat iarăş: ,,Iute, grăbeşte-te, nu te opri!`` Şi băiatul lui Ionatan a strîns săgeţile, şi s'a întors la stăpînul lui.

39 Băiatul nu ştia nimic: numai Ionatan şi David înţelegeau lucrul acesta.

40 Ionatan a dat băiatului armele, şi i -a zis: ,,Du-te şi du-le în cetate.``

41 După plecarea băiatului, David s'a sculat din partea de miazăzi, apoi s'a aruncat cu faţa la pămînt şi s'a închinat de trei ori. Cei doi prieteni s'au îmbrăţişat şi au plîns împreună. David mai ales se prăpădea plîngînd.

42 Şi Ionatan a zis lui David: ,,Du-te în pace, acum cînd am jurat amîndoi, în Numele Domnului, zicînd: ,Domnul să fie pe vecie între mine şi tine, între sămînţa mea şi sămînţa ta!`` David s'a sculat şi a plecat, iar Ionatan s'a întors în cetate.

1 Dovydas, pabėgęs iš Ramos Najoto, atėjo pas Jehonataną ir klausė: "Ką padariau, kuo nusikaltau, kuo nusidėjau tavo tėvui, kad jis ieško mano gyvybės?"

2 Jis jam atsakė: "Dieve gink! Tu nemirsi; štai mano tėvas visais reikalais tariasi su manimi. Kodėl jis šitą reikalą slėptų nuo manęs? Taip nebus".

3 Dovydas atsakė: "Tavo tėvas gerai žino, kad aš radau malonę tavo akyse, ir galvoja: ‘Jehonatanas to neturi žinoti, kad nesisielotų’. Kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo siela­tarp manęs ir mirties tik žingsnis".

4 Jehonatanas atsakė Dovydui: "Padarysiu viską, ko trokšta tavo siela".

5 Dovydas sakė Jehonatanui: "Štai rytoj yra jaunas mėnulis. Aš turėčiau su karaliumi sėdėti prie stalo. Leisk man eiti ir pasislėpti laukuose iki trečios dienos vakaro.

6 Jei tavo tėvas pasiges manęs, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į savo miestą Betliejų, kur jo visa šeima aukos kasmetinę auką’.

7 Jei jis sakys: ‘Gerai’, tai tavo tarnas bus saugus, o jei jis labai supyks, tai žinok, kad jis yra numatęs pikta.

8 Suteik malonę savo tarnui, nes tu padarei sandorą su manimi prieš Viešpatį. Bet jei aš nusikaltau, tu pats nužudyk mane. Kam tau mane vesti pas savo tėvą?"

9 Jehonatanas atsakė: "Tebūna tai toli nuo tavęs. Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra numatęs tau pikta daryti, kodėl tau nepraneščiau?"

10 Dovydas klausė Jehonatano: "Kas man praneš, jei tavo tėvas rūsčiai tau atsakys?"

11 Jehonatanas atsakė Dovydui: "Eikime į lauką". Juodu išėjo į lauką.

12 Jehonatanas tarė Dovydui: "Viešpats, Izraelio Dievas, tebūna liudytojas. Jei aš rytoj ar trečią dieną sužinosiu iš savo tėvo, kad jis tau palankus, ir nepranešiu tau,

13 tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau. Jei mano tėvas sumanęs pikta prieš tave, aš tau pranešiu ir tave išsiųsiu, kad galėtum eiti ramybėje, o Viešpats bus su tavimi, kaip Jis buvo su mano tėvu.

14 Ir tu, jei aš būsiu gyvas, parodyk man Viešpaties gerumą, kad nemirčiau.

15 Ir neatimk savo maloningumo nuo mano namų per amžius, kai Viešpats išnaikins visus Dovydo priešus žemėje".

16 Taip Jehonatanas padarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: "Viešpats teatkeršija visiems Dovydo priešams".

17 Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą.

18 Tada Jehonatanas tarė: "Rytoj jaunas mėnulis, tavęs pasiges, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia.

19 Po trijų dienų sugrįžk ir eik į tą vietą, kurioje buvai anksčiau pasislėpęs, ir atsisėsk šalia Ezelio akmens.

20 Aš paleisiu tris strėles į tą pusę, lyg šaučiau į taikinį.

21 Tada aš pasiųsiu berniuką atnešti strėles. Jei sakysiu berniukui: ‘Strėlės guli šiapus tavęs, surink jas!’, tuomet tau negresia pavojus, kaip Viešpats gyvas.

22 O jei tarsiu jam: ‘Strėlės guli už tavęs!’ tada eik, nes tave siunčia Viešpats.

23 O dėl mudviejų pasižadėjimo, tai Viešpats bus tarp tavęs ir manęs amžinai".

24 Dovydas pasislėpė laukuose. Jauno mėnulio dieną karalius atsisėdo valgyti.

25 Karalius kaip paprastai atsisėdo į savo vietą prie sienos, Jehonatanas atsistojo, ir Abneras atsisėdo šalia karaliaus, o Dovydo vieta liko tuščia.

26 Saulius tą dieną nieko nesakė, manydamas, kad Dovydui kas nors atsitiko ir jis yra susitepęs.

27 Bet kai Dovydo vieta buvo tuščia kitą dieną, Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: "Kodėl Jesės sūnus nei vakar, nei šiandien neatėjo valgyti?"

28 Jehonatanas atsakė Sauliui: "Dovydas labai prašė manęs išleisti jį į Betliejų,

29 sakydamas: ‘Leisk man eiti, nes mūsų šeima aukos mieste auką ir mano brolis liepė man atvykti. Jei radau malonę tavo akyse, išleisk mane aplankyti savo brolių’. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo".

30 Tada Saulius labai užsirūstino ir tarė Jehonatanui: "Tu iškrypėlės ir maištininkės sūnau, argi aš nežinau, kad tu išsirinkai Jesės sūnų savo ir savo motinos gėdai?

31 Kol Jesės sūnus bus gyvas, tu nebūsi karaliumi ir neturėsi karalystės. Pasiųsk, kad jis būtų atvestas pas mane, nes jis turi mirti".

32 Jehonatanas atsakė savo tėvui Sauliui: "Kodėl jis turi būti nužudytas? Ką jis padarė?"

33 Tada Saulius sviedė ietį, norėdamas jį perdurti. Taip Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo apsisprendęs Dovydą nužudyti.

34 Jehonatanas labai supykęs atsikėlė nuo stalo ir nieko nevalgė antrą mėnesio dieną; jis buvo labai susirūpinęs dėl Dovydo, kurį jo tėvas paniekino.

35 Rytą Jehonatanas išėjo į lauką tuo laiku, kurį buvo sutaręs su Dovydu, ir berniukas buvo su juo.

36 Jehonatanas sakė berniukui: "Bėk, surink strėles, kurias paleisiu". Berniukui bėgant, jis paleido strėlę.

37 Jam nubėgus iki vietos, kur nukrito strėlė, Jehonatanas šaukė: "Ar strėlė nėra už tavęs?"

38 Ir Jehonatanas šaukė berniukui: "Greičiau! Skubėk! Nesustok!" Jehonatano berniukas surinko strėles ir atnešė savo valdovui.

39 Berniukas nieko nežinojo. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo, ką tai reiškia.

40 Tuomet Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui ir liepė juos nunešti į miestą.

41 Berniukui nuėjus, Dovydas pakilo iš už akmenų, parpuolė veidu į žemę ir tris kartus nusilenkė. Juodu pasibučiavo ir ilgai verkė, bet labiausiai Dovydas.

42 Pagaliau Jehonatanas tarė Dovydui: "Eik ramybėje, nes mudu prisiekėme Viešpaties vardu, sakydami: ‘Viešpats bus tarp tavęs ir manęs, tarp mano palikuonių ir tavo palikuonių per amžius’ ".