1 Împăratul Belşaţar a făcut un mare ospăţ celor o mie de mai mari ai lui, şi a băut vin înaintea lor.

2 Şi în cheful vinului, a poruncit să aducă vasele de aur şi de argint, pe cari le luase tatăl său Nebucadneţar din Templul dela Ierusalim, ca să bea cu ele împăratul şi mai marii lui, nevestele şi ţiitoarele lui.

3 Au adus îndată vasele de aur, cari fuseseră luate din Templu, din casa lui Dumnezeu din Ierusalim, şi au băut din ele împăratul şi mai marii lui, nevestele şi ţiitoarele lui.

4 Au băut vin, şi au lăudat pe dumnezeii de aur, de argint, de aramă şi de fer, de lemn şi de piatră.

5 În clipa aceea, s'au arătat degetele unei mîni de om, şi au scris, în faţa sfeşnicului, pe tencuiala zidului palatului împărătesc. Împăratul a văzut această bucată de mînă, care a scris.

6 Atunci împăratul a îngălbenit, şi gîndurile atît l-au tulburat că i s'au desfăcut încheieturile şoldurilor, şi genunchii i s'au izbit unul de altul.

7 Împăratul a strigat în gura mare să i se aducă cetitorii în stele, Haldeii şi ghicitorii. Apoi împăratul a luat cuvîntul şi a zis înţelepţilor Babilonului: ,,Oricine va putea citi scrisoarea aceasta şi mi -o va tîlcui, va fi îmbrăcat cu purpură, va purta un lănţişor de aur la gît, şi va avea locul al treilea în cîrmuirea împărăţiei.``

8 Toţi înţelepţii împăratului au intrat, dar n'au putut nici să citească scrisoarea şi nici s'o tîlcuiască împăratului.

9 Din pricina aceasta împăratul Belşaţar s'a spăimîntat foarte tare, faţa i s'a îngălbenit şi mai marii lui au rămas încremeniţi.

10 Împărăteasa, la auzul cuvintelor împăratului şi mai marilor lui, a intrat în odaia ospăţului, a luat cuvîntul şi a vorbit astfel: ,,Să trăieşti vecinic, împărate! Să nu te turbure gîndurile tale, şi să nu ţi se îngălbenească faţa!

11 În împărăţia ta este un om, care are în el duhul dumnezeilor celor sfinţi; şi pe vremea tatălui tău, s'au găsit la el lumini, pricepere şi o înţelepciune dumnezeiască. De aceea împăratul Nebucadneţar, tatăl tău, da, tatăl tău, împărate, l -a pus mai mare peste vrăjitori, cititori în stele, Haldei, ghicitori,

12 şi anume, pentrucă s'a găsit la el, la Daniel, numit de împărat Beltşaţar, un duh înalt, ştiinţă şi pricepere, putinţa să tîlcuiască visele, să lămurească întrebările grele, şi să deslege lucrurile încîlcite. Să fie chemat dar Daniel, şi el îţi va da tîlcuirea!``

13 Atunci Daniel a fost adus înaintea împăratului. Împăratul a luat cuvîntul, şi a zis lui Daniel: ,,Tu eşti Daniel acela, unul din prinşii de război ai lui Iuda, pe cari i -a adus aici din Iuda, tatăl meu împăratul?

14 Am aflat despre tine că ai în tine duhul dumnezeilor, şi că la tine se găsesc lumini, pricepere, şi o înţelepciune nemaipomenită.

15 Au adus înaintea mea pe înţelepţi şi pe cititorii în stele, ca să citească scrierea aceasta şi să mi -o tîlcuiască; dar n'au putut să tîlcuiască aceste cuvinte.

16 Am aflat că tu poţi să tîlcuieşti şi să deslegi întrebări grele; acum, dacă vei putea să citeşti scrierea aceasta şi să mi -o tîlcuieşti, vei fi îmbrăcat cu purpură, vei purta un lănţişor de aur la gît, şi vei avea locul al treilea în cîrmuirea împărăţiei!``

17 Daniel a răspuns îndată înaintea împăratului: ,,Ţine-ţi darurile, şi dă altuia răsplătirile tale! Totuş voi citi împăratului scrierea, şi i -o voi tîlcui.

18 Împărate, Dumnezeul cel Prea Înalt dăduse tatălui tău Nebucadneţar: împărăţie, mărime, slavă şi strălucire;

19 şi din pricina mărimii pe care i -o dăduse, toate popoarele, neamurile, oamenii de toate limbile se temeau şi tremurau înaintea lui. Căci împăratul omora pe cine voia, şi lăsa cu viaţă pe cine voia; înălţa pe cine voia, şi scobora pe cine voia.

20 Dar cînd i s'a îngîmfat inima şi i s'a împietrit duhul pînă la mîndrie, a fost aruncat de pe scaunul lui împărătesc şi a fost despuiat de slava lui;

21 a fost izgonit din mijlocul copiilor oamenilor, inima i s'a făcut ca a fiarelor, şi a locuit la un loc cu măgarii sălbatici; i-au dat să mănînce iarbă ca la boi, şi trupul i -a fost udat cu roua cerului, pînă cînd a recunoscut că Dumnezeul cel Prea Înalt stăpîneşte peste împărăţia oamenilor şi că o dă cui vrea.

22 Dar tu, Belşaţar, fiul lui, nu ţi-ai smerit inima, măcarcă ai ştiut toate aceste lucruri.

23 Ci te-ai înălţat împotriva Domnului cerurilor; vasele din casa Lui au fost aduse înaintea ta, şi aţi băut vin cu ele, tu şi mai marii tăi, nevestele şi ţiitoarele tale; ai lăudat pe dumnezeii de argint, de aur, de aramă, de fer, de lemn şi de piatră, cari nici nu văd, nici n'aud, şi nici nu pricep nimic, şi n'ai slăvit pe Dumnezeul în mîna căruia este suflarea ta şi toate căile tale!

24 De aceea a trimes El acest cap de mînă, care a scris scrierea aceasta.

25 Iată însă scrierea care a fost scrisă: ,,Numărat, numărat, cîntărit, şi împărţit!``

26 Şi iată tîlcuirea acestor cuvinte. Numărat, înseamnă că Dumnezeu ţi -a numărat zilele domniei, şi i -a pus capăt.

27 Cîntărit, înseamnă că ai fost cîntărit în cumpănă şi ai fost găsit uşor!

28 Împărţit, înseamnă că împărăţia ta va fi împărţită, şi dată Mezilor şi Perşilor!``

29 Îndată, Belşatar a dat poruncă, şi au îmbrăcat pe Daniel cu purpură, i-au pus un lănţişor de aur la gît, şi au dat de ştire că va avea locul al treilea în cîrmuirea împărăţiei.

30 Dar chiar în noaptea aceea, Belşaţar, împăratul Haldeilor, a fost omorît.

31 Şi a pus mîna pe împărăţie Dariu, Medul, care era în vîrstă de şasezeci şi doi de ani.

1 Karalius Belšacaras iškėlė didelę puotą tūkstančiui savo didžiūnų ir jų akivaizdoje gėrė vyną.

2 Belšacaras, paragavęs vyno, įsakė atnešti auksinius ir sidabrinius indus, kuriuos jo tėvas Nebukadnecaras buvo atgabenęs iš Jeruzalės šventyklos, kad iš jų gertų karalius, jo kunigaikščiai, žmonos ir sugulovės.

3 Tada atnešė auksinius ir sidabrinius indus, kurie buvo atgabenti iš Jeruzalės šventyklos, Dievo namų. Iš jų gėrė karalius, jo kunigaikščiai, žmonos ir sugulovės.

4 Jie gėrė vyną ir gyrė savo auksinius, sidabrinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus.

5 Tą pačią valandą pasirodė žmogaus rankos pirštai ir rašė ties žvakide ant karaliaus rūmų sienos. Karalius matė rašančią ranką.

6 Jo veidas pasikeitė, jį apėmė neramios mintys, sąnariai suglebo ir keliai drebėjo.

7 Karalius, garsiai šaukdamas, liepė atvesti žynius, chaldėjus ir astrologus. Jiems susirinkus, karalius kalbėjo Babilono išminčiams: "Kas perskaitys šitą raštą ir man jį išaiškins, tas bus apvilktas purpuru, jam bus užkabinta auksinė grandinė ir jis bus paskelbtas trečiu valdovu karalystėje!"

8 Tačiau visi išminčiai negalėjo nei rašto perskaityti, nei jo išaiškinti karaliui.

9 Tuomet karalius Belšacaras labai sunerimo, jo veidas pabalo, o didžiūnai buvo apstulbę.

10 Išgirdusi karaliaus ir didžiūnų žodžius, karalienė įėjo į puotos salę, ir tarė: "Karaliau, gyvuok per amžius! Teneapima tavęs neramios mintys ir tavo veidas tenepasikeičia!

11 Tavo karalystėje yra vyras, kuris turi šventųjų dievų dvasią. Tavo tėvo dienomis šviesa, supratimas ir išmintis, panaši į dievų išmintį, buvo jame. Karalius Nebukadnecaras, tavo tėvas, paskyrė jį ženklų aiškintojų, žynių, chaldėjų ir astrologų viršininku,

12 kadangi jis turėjo nepaprastą dvasią, supratimą ir protą, galintį išaiškinti sapnus, atspėti mįsles ir atidengti paslaptis. Tai Danielius, kuriam karalius davė Beltšacaro vardą. Taigi pašauk Danielių, ir jis tau išaiškins".

13 Kai Danielių atvedė pas karalių, karalius tarė: "Ar tu tas Danielius iš Judo tremtinių, kuriuos karalius, mano tėvas, atvedė iš Judėjos?

14 Aš girdėjau apie tave, kad šventųjų dievų dvasia yra tavyje ir taip pat šviesa, supratimas bei nepaprasta išmintis.

15 Buvo pakviesti išminčiai ir žyniai, kad perskaitytų šitą raštą ir jį išaiškintų, bet jie nesugebėjo išaiškinti tų žodžių prasmės.

16 Aš girdėjau apie tave, kad tu gali išaiškinti paslaptis. Jei perskaitysi raštą ir pasakysi jo reikšmę, būsi apvilktas purpuru, gausi auksinę grandinę ir būsi trečias valdovas karalystėje!"

17 Danielius atsakė karaliui: "Dovanos telieka pas tave arba duok jas kitam! Tačiau aš perskaitysiu raštą karaliui ir jį išaiškinsiu.

18 O karaliau! Aukščiausiasis Dievas davė tavo tėvui Nebukadnecarui karalystę, didybę, garbę ir šlovę.

19 Dėl didybės, kuri jam buvo duota, visų kalbų tautos ir giminės drebėjo ir bijojo jo. Ką norėjo, jis nužudė, ką norėjo, paliko gyvą; ką norėjo, jis išaukštino, ką norėjo, pažemino.

20 O kai jo širdis pasiaukštino ir dvasia sukietėjo nuo išdidumo, jis buvo nustumtas nuo karališko sosto ir neteko savo šlovės.

21 Iš žmonių jis buvo pašalintas, jo širdis pasidarė kaip žvėries, su laukiniais asilais jis gyveno, valgė žolę kaip jautis, jo kūną vilgė dangaus rasa, kol jis pažino, kad aukščiausiasis Dievas viešpatauja žmonių karalystėje ir paskiria valdovu tą, kurį Jis nori.

22 O tu, jo sūnau Belšacarai, nenusižeminai širdimi, nors visa tai žinojai.

23 Tu pasipūtei prieš dangaus Viešpatį, įsakei atnešti Jo namų indus ir tu bei tavo didžiūnai, tavo žmonos ir sugulovės gėrė iš jų vyną, ir tu gyrei sidabrinius, auksinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei suprasti. O Dievo, kurio rankoje yra tavo gyvybė ir kurio žinioje yra visi tavo keliai, tu nešlovinai.

24 Todėl Jis siuntė ranką, ir šitas raštas buvo užrašytas.

25 Štai kas parašyta: ‘Mene, mene, tekel, uparsin’.

26 Tokia jų reikšmė: ‘Mene’­Dievas suskaičiavo tavo karalystės dienas ir jas užbaigė;

27 ‘Tekel’­esi pasvertas svarstyklėmis ir rastas per lengvas;

28 ‘Peres’­tavo karalystė padalyta ir atiduota medams ir persams!"

29 Belšacaras įsakė apvilkti Danielių purpuru, užkabinti auksinę grandinę ir paskelbė, kad jis bus trečias valdovas karalystėje.

30 Tą pačią naktį karalius Belšacaras, chaldėjų karalius, buvo nužudytas,

31 ir Darijus, medas, pradėjo valdyti, būdamas šešiasdešimt dvejų metų.