1 Proorocie împotriva Damascului: ,,Iată, Damascul nu va mai fi o cetate, ci va ajunge un morman de dărîmături;

2 cetăţile Aroerului sînt părăsite, sînt date spre păşune turmelor, cari se culcă nestingherite acolo.

3 S'a isprăvit cu cetăţuia lui Efraim, şi s'a sfîrşit cu împărăţia Damascului; dar rămăşiţa Siriei va fi ca slava copiilor lui Israel, zice Domnul oştirilor.

4 ,În ziua aceea, slava lui Iacov va fi slăbită, şi grăsimea cărnii lui va pieri.

5 Se va întîmpla ca atunci cînd strînge secerătorul grîul, şi braţul lui taie spicele; da, ca la strînsul spicelor în valea Refaim;

6 vor mai rămînea doar cîteva, ca la scuturatul măslinului: două, trei măsline, pe vîrful crengilor, patru sau cinci, în ramurile cu roade, zice Domnul, Dumnezeul lui Israel.``

7 În ziua aceea, omul se va uita spre Făcătorul său, şi ochii i se vor întoarce spre Sfîntul lui Israel;

8 nu se va mai uita spre altare, cari sînt lucrarea mînilor lui, şi nu va mai privi la ce au făcut degetele lui, la idolii Astartei şi la stîlpii închinaţi soarelui.

9 În ziua aceea, cetăţile lui întărite vor fi ca dărîmăturile din pădure şi de pe vîrful muntelui, părăsite odinioară înaintea copiilor lui Israel: va fi o pustie!

10 Căci ai uitat pe Dumnezeul mîntuirii tale, şi nu ţi-ai adus aminte de Stînca scăpării tale. De aceea ţi-ai sădit răsaduri plăcute, şi ai sădit butuci străini.

11 Cînd i-ai sădit, i-ai înconjurat cu un gard, şi în curînd i-ai văzut înflorind. Dar culesul roadelor a fugit tocmai în clipa veseliei: şi durerea este fără leac.

12 Vai! ce vuiet de popoare multe, cari urlă cum urlă marea! Ce zarvă de neamuri, cari mugesc cum mugesc nişte ape puternice.

13 Neamurile mugesc cum mugesc apele mari... Dar cînd le mustră Dumnezeu, ele fug departe, izgonite ca pleava de pe munţi la suflarea vîntului, ca ţărîna luată de vîrtej.

14 Îndeseară, vine o prăpădenie neaşteptată, şi pînă dimineaţa, nu mai sînt! Iată partea celor ce ne jupoaie, şi soarta celor ce ne jăfuiesc.

1 Pranašavimas apie Damaską. "Damaskas nebebus miestas, jis taps griuvėsių krūva.

2 Aroero miestai ištuštės, jie taps ganyklomis. Čia ilsėsis kaimenės ir niekas jų nebaidys.

3 Dings Efraimo tvirtovės ir Damasko karalystė. Sirija susilauks to paties, ko susilaukė Izraelio šlovė",­sako kareivijųViešpats.

4 "Tą dieną Jokūbo šlovė sumenkės ir jo kūnas suliesės.

5 Bus taip, kaip pjovėjui pjūties metu nuimant derlių arba kaip renkančiam varpas Rafaimų slėnyje.

6 Iš jo liks tiek, kaip nurinkus alyvmedį: dvi ar trys alyvos medžio viršūnėje ir keturios ar penkios ant šakų galų",­sako Viešpats, Izraelio Dievas.

7 Tą dieną žmogus žiūrės į savo Kūrėją, jo akys žvelgs į Izraelio Šventąjį.

8 Jis nebežiūrės į aukurus, kuriuos padarė jo ranka, ir nebevertins to, kas jo padirbta,­giraičių ir atvaizdų.

9 Tada kaip apleista šaka ar viršūnė bus jo sutvirtinti miestai, kuriuos jie paliks dėl izraelitų. Čia bus tyrlaukiai.

10 Kadangi tu užmiršai savo išgelbėjimo Dievą ir neatsiminei savo stiprybės uolos, tu sodinsi savo mėgiamus sodus ir svetimų vynmedžių daigus.

11 Tą dieną, kai sodinsi, jie sužaliuos ir kitą rytą žydės, tačiau derliaus jie neneš­tik vargą, nelaimes ir skausmus.

12 Vargas daugeliui tautų, kurios šėlsta lyg jūrų bangos ir ūžia kaip putojantys vandenys.

13 Viešpats sudraus jas, ir jos bėgs lyg dulkės, nešamos vėjo kalnuose, kaip audros sūkurio blaškomi lapai jos dings.

14 Vakare­siaubas! Rytą jų jau nebėra! Tokia dalia mūsų naikintojų, likimas tų, kurie mus plėšia!