1 Poněvadž mnozí usilovali sepsati pořádně vypravování těch věcí, kteréž jsou u nás jisté,

2 Jakž jsou nám vydali ti, kteřížto od počátku sami viděli, a služebníci toho Slova byli,

3 Vidělo se i mně, kterýž jsem toho všeho pravé povědomosti došel, tobě z gruntu o tom pořádně vypsati, výborný Theofile,

4 Abys zvěděl jistotu těch věcí, jimž jsi vyučován.

5 Byl za dnů Herodesa krále Judského kněz nějaký, jménem Zachariáš, z třídy Abiášovy, a manželka jeho ze dcer Aronových, a jméno její Alžběta.

6 Byli pak oba spravedliví před obličejem Božím, chodíce ve všech přikázáních a spravedlnostech Páně bez úhony.

7 A neměli plodu, protože Alžběta byla neplodná, a oba se byli zstarali ve dnech svých.

8 I stalo se, když on úřad kněžský konal v pořádku třídy své před Bohem,

9 Že vedle obyčeje úřadu kněžského los naň přišel, aby položil zápal, vejda do chrámu Páně.

10 A všecko množství lidu bylo vně, modlíce se v hodinu zápalu.

11 Tedy ukázal se jemu anděl Páně, stoje na pravé straně oltáře zápalu.

12 A uzřev jej Zachariáš, zstrašil se, a bázeň připadla na něj.

13 I řekl jemu anděl: Neboj se, Zachariáši, neboť jest uslyšána modlitba tvá, a Alžběta manželka tvá porodí tobě syna, a nazůveš jméno jeho Jan.

14 Z čehož budeš míti radost a veselé, a mnozí z jeho narození budou se radovati.

15 Bude zajisté veliký před obličejem Páně, a vína i nápoje opojného nebudeť píti, a Duchem svatým bude naplněn hned od života matky své.

16 A mnohé z synů Izraelských obrátí ku Pánu Bohu jejich.

17 Neboť, on předejde před obličejem jeho v duchu a v moci Eliášově, aby obrátil srdce otců k synům, a nevěřící k opatrnosti spravedlivých, aby tak připravil Pánu lid hotový.

18 I řekl Zachariáš k andělu: Po čemž to poznám? Nebo já starý jsem, a manželka má zstarala se ve dnech svých.

19 Odpověděv anděl, řekl jemu: Jáť jsem Gabriel, kterýž stojím před obličejem Božím, a poslán jsem, abych mluvil s tebou, a tyto věci veselé tobě zvěstoval.

20 A aj, budeš němý, a nebudeš moci mluviti až do toho dne, v kterémž se tyto věci stanou, protože jsi neuvěřil řečem mým, kteréž se naplní časem svým.

21 Lid pak očekával Zachariáše, a divili se, že on tak prodléval v chrámě.

22 Vyšed pak, nemohl mluviti k nim. I srozuměli, že vidění viděl v chrámě. Nebo on návěští jim dával, a zůstal němý.

23 I stalo se, když se vyplnili dnové konání úřadu jeho, odšel do domu svého.

24 A po těch dnech počala Alžběta manželka jeho, a tajila se za pět měsíců, řkuci:

25 Že tak mi učinil Pán ve dnech, v nichžto vzezřel, aby odjal mé pohanění mezi lidmi.

26 V měsíci pak šestém poslán jest anděl Gabriel od Boha do města Galilejského, kterémuž jméno Nazarét,

27 Ku panně zasnoubené muži, kterémuž jméno bylo Jozef, z domu Davidova, a jméno panny Maria.

28 I všed k ní anděl, dí: Zdráva milosti došlá, Pán Bůh s tebou, požehnaná ty mezi ženami.

29 Ona pak uzřevši ho, zarmoutila se nad řečí jeho, a myslila, jaké by to bylo pozdravení.

30 I řekl jí anděl: Neboj se, Maria, nebo jsi nalezla milost u Boha.

31 A počneš v životě a porodíš syna, a nazůveš jméno jeho Ježíš.

32 Tenť bude veliký, a Syn Nejvyššího slouti bude, a dáť jemu Pán Bůh stolici Davida otce jeho.

33 A kralovati bude v domě Jákobově na věky, a království jeho nebude konce.

34 I řekla Maria k andělu: Kterak se to stane, poněvadž já muže nepoznávám?

35 A odpověděv anděl, řekl jí: Duch svatý sstoupí v tě, a moc Nejvyššího zastíní tobě; a protož, což se z tebe svatého narodí, slouti bude Syn Boží.

36 A aj, Alžběta, příbuzná tvá, i ona počala syna v starosti své, a tento jest jí šestý měsíc, kteráž sloula neplodná.

37 Neboť nebude nemožné u Boha všeliké slovo.

38 I řekla Maria: Aj, služebnice Páně, staniž mi se podle slova tvého. I odšel od ní anděl.

39 Tedy povstavši Maria v těch dnech, odešla na hory s chvátáním do města Judova.

40 I vešla do domu Zachariášova, a pozdravila Alžběty.

41 I stalo se, jakž uslyšela pozdravení Marie Alžběta, zplésalo nemluvňátko v životě jejím, a naplněna jest Duchem svatým Alžběta.

42 I zvolala hlasem velikým a řekla: Požehnaná ty mezi ženami, a požehnaný plod života tvého.

43 A odkud mi to, aby přišla matka Pána mého ke mně?

44 Nebo aj, jakž se stal hlas pozdravení tvého v uších mých, zplésalo radostně nemluvňátko v životě mém.

45 A blahoslavená, kteráž uvěřila, neboť dokonány budou ty věci, kteréž jsou povědíny jí ode Pána.

46 Tedy řekla Maria: Velebí duše má Hospodina,

47 A veselí se duch můj v Bohu, Spasiteli mém,

48 Že jest vzezřel na ponížení služebnice své; neb aj, od této chvíle blahoslaviti mne budou všickni národové.

49 Neboť mi učinil veliké věci ten, jenž mocný jest, a svaté jméno jeho,

50 A jehož milosrdenství od pokolení až do pokolení bojícím se jeho.

51 Dokázal moci ramenem svým, rozptýlil pyšné myšlením srdce jejich.

52 Sházel mocné s stolic, a povýšil ponížených.

53 Lačné nakrmil dobrými věcmi, a bohaté pustil prázdné.

54 Přijal Izraele, služebníka svého, pamětliv jsa na milosrdenství své

55 (Jakož mluvil k otcům našim, k Abrahamovi a semeni jeho) na věky.

56 I zůstala Maria s ní asi za tři měsíce, a potom navrátila se do domu svého.

57 Alžbětě pak naplnil se čas, aby porodila; i porodila syna.

58 A uslyšeli sousedé a přátelé její, že Hospodin veliké učinil s ní milosrdenství své, i radovali se spolu s ní.

59 Stalo se pak v den osmý, přišli obřezovati dítěte, a nazývali jej jménem otce jeho Zachariášem.

60 Ale odpověděvši matka jeho, řekla: Nikoli, ale slouti bude Jan.

61 I řekli k ní: Však nižádného není v rodu tvém, kterýž by sloul jménem tím.

62 I dávali návěští otci jeho, jak by ho chtěl nazývati.

63 A on požádav deštičky, napsal řka: Jan jest jméno jeho. I divili se všickni.

64 A ihned otevřela se ústa jeho a jazyk jeho, i mluvil, velebě Boha.

65 Tedy přišla bázeň na všecky sousedy jejich, a po všech horách Judských rozhlásána jsou všecka ta slova.

66 A všickni, kteříž o tom slyšeli, skládali to v srdci svém, řkouce: I kteraké dítě toto bude? A ruka Páně byla s ním.

67 Zachariáš pak otec jeho naplněn jest Duchem svatým, a prorokoval řka:

68 Požehnaný Pán Bůh Izraelský, že jest navštívil, a učinil vykoupení lidu svému,

69 A vyzdvihl nám roh spasení v domu Davida, služebníka svého,

70 Jakož mluvil skrze ústa proroků svých svatých, kteříž byli od věků,

71 O vysvobození z nepřátel našich, a z ruky všech, kteříž nás nenáviděli,

72 Aby učinil milosrdenství s otci našimi, a rozpomenul se na smlouvu svou svatou,

73 Na přísahu, kterouž jest přisáhl Abrahamovi, otci našemu, že jistě nám to dá,

74 Abychom bez strachu, z ruky nepřátel našich jsouce vysvobozeni, sloužili jemu,

75 V svatosti a v spravedlnosti před obličejem jeho, po všecky dny života našeho.

76 Ty pak, dítě, prorokem Nejvyššího slouti budeš, nebo předejdeš před tváří Páně připravovati cesty jeho,

77 Aby bylo dáno umění spasitelné lidu jeho na odpuštění hříchů jejich,

78 Skrze srdečné milosrdenství Boha našeho, v němžto navštívil nás, vyšed z výsosti,

79 Aby se ukázal sedícím v temnostech a v stínu smrti, k spravení noh našich na cestu pokoje.

80 Dítě pak rostlo a posilovalo se v duchu, a bylo na poušti až do dne zjevení svého lidu Izraelskému.

1 Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius,

2 kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai,

3 tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą,

4 kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.

5 Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.

6 Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

7 Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

8 Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį,

9 kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.

10 Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.

11 Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.

12 Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.

13 Bet angelas jam tarė: "Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.

14 Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

15 nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,

16 ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

17 Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą".

18 Tada Zacharijas atsakė angelui: "Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna".

19 Angelas jam atsakė: "Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią.

20 Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu".

21 Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.

22 Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

23 Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

24 Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:

25 "Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse".

26 Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą

27 pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

28 Atėjęs pas ją, angelas tarė: "Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!"

29 Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.

30 O angelas jai tarė: "Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

31 Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

32 Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;

33 Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo".

34 Marija paklausė angelą: "Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?"

35 Angelas jai atsakė, tardamas: "Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

36 Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,

37 nes Dievui nėra negalimų dalykų".

38 Tada Marija atsakė: "Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį". Ir angelas nuo jos pasitraukė.

39 Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

40 Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.

41 Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios.

42 Ji balsiai sušuko ir tarė: "Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

43 Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

44 Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

45 Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta".

46 O Marija prabilo: "Mano siela šlovina Viešpatį,

47 ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

48 nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

49 nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!

50 Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

51 Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.

52 Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.

53 Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.

54 Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,

55 kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­Abraomui ir jo palikuonims per amžius".

56 Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.

57 Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

58 Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

59 Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu­Zachariju.

60 Atsakydama jo motina tarė: "O, ne! Jis vadinsis Jonas".

61 Jie jai sakė: "Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo".

62 Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

63 Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: "Jo vardas­Jonas". Ir visi stebėjosi.

64 Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.

65 Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

66 Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: "Kas gi bus iš to vaiko?" Ir Viešpaties ranka buvo su juo.

67 Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:

68 "Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

69 Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,

70 kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

71 jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,

72 tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,

73 priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

74 išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

75 per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.­

76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

77 tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą

78 ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,

79 kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią".

80 Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.