1 And they continued three years without war between Syria and Israel.

2 And it came to pass in the third year, that Jehoshaphat the king of Judah came down to the king of Israel.

3 And the king of Israel said to his servants, Do ye know that Ramoth in Gilead is ours, and we keep quiet without taking it out of the hand of the king of Syria?

4 And he said to Jehoshaphat, Wilt thou go with me to battle to Ramoth-Gilead? And Jehoshaphat said to the king of Israel, I am as thou, my people as thy people, my horses as thy horses.

5 And Jehoshaphat said to the king of Israel, Inquire, I pray thee, this day of the word of Jehovah.

6 And the king of Israel assembled the prophets, about four hundred men, and said to them, Shall I go against Ramoth-Gilead to battle, or shall I forbear? And they said, Go up, and the Lord will give it into the king's hand.

7 But Jehoshaphat said, Is there not here a prophet of Jehovah besides, that we might inquire of him?

8 And the king of Israel said to Jehoshaphat, There is yet one man by whom we may inquire of Jehovah; but I hate him, for he prophesies no good concerning me, but evil: {it is} Micah the son of Imlah. And Jehoshaphat said, Let not the king say so.

9 Then the king of Israel called a chamberlain, and said, Fetch quickly Micah the son of Imlah.

10 And the king of Israel and Jehoshaphat the king of Judah, having put on their robes, sat each on his throne, in the open place at the entrance of the gate of Samaria; and all the prophets prophesied before them.

11 And Zedekiah the son of Chenaanah made for himself horns of iron, and he said, Thus saith Jehovah: With these shalt thou push the Syrians, until thou have exterminated them.

12 And all the prophets prophesied so, saying, Go up to Ramoth-Gilead, and prosper; for Jehovah will give it into the king's hand.

13 And the messenger that went to call Micah spoke to him saying, Behold now, the words of the prophets {declare} good to the king with one assent: let thy word, I pray thee, be like the word of one of them, and speak good.

14 And Micah said, As Jehovah liveth, even what Jehovah shall say to me, that will I speak.

15 And he came to the king. And the king said to him, Micah, shall we go against Ramoth-Gilead to battle, or shall we forbear? And he said to him, Go up, and prosper; for Jehovah will give it into the hand of the king.

16 And the king said to him, How many times shall I adjure thee that thou tell me nothing but truth in the name of Jehovah?

17 And he said, I saw all Israel scattered upon the mountains, as sheep that have no shepherd. And Jehovah said, These have no master: let them return every man to his house in peace.

18 And the king of Israel said to Jehoshaphat, Did I not tell thee that he prophesies no good concerning me, but evil?

19 And he said, Hear therefore the word of Jehovah: I saw Jehovah sitting upon his throne, and all the host of heaven standing by him, on his right hand and on his left;

20 and Jehovah said, Who shall entice Ahab that he may go up and fall at Ramoth-Gilead? And one said after this manner, and another said after that manner.

21 And there came forth a spirit, and stood before Jehovah, and said, I will entice him.

22 And Jehovah said unto him, Wherewith? And he said, I will go forth, and will be a lying spirit in the mouth of all his prophets. And he said, Thou shalt entice {him}, and also succeed: go forth, and do so.

23 And now, behold, Jehovah has put a lying spirit in the mouth of all these thy prophets, and Jehovah has spoken evil concerning thee.

24 Then Zedekiah the son of Chenaanah went near, and smote Micah upon the cheek, and said, Where now went the Spirit of Jehovah from me to speak to thee?

25 And Micah said, Behold, thou shalt see on that day when thou shalt go from chamber to chamber to hide thyself.

26 And the king of Israel said, Take Micah and carry him back to Amon the governor of the city, and to Joash the king's son;

27 and thou shalt say, Thus says the king: Put this {man} in the prison, and feed him with bread of affliction and with water of affliction, until I come in peace.

28 And Micah said, If thou return at all in peace, Jehovah has not spoken by me. And he said, Hearken, O peoples, all of you!

29 And the king of Israel and Jehoshaphat the king of Judah went up to Ramoth-Gilead.

30 And the king of Israel said to Jehoshaphat, I will disguise myself, and will enter into the battle; but put thou on thy robes. And the king of Israel disguised himself, and went into the battle.

31 And the king of Syria commanded the thirty-two captains of his chariots saying, Fight neither with small nor great, but with the king of Israel only.

32 And it came to pass when the captains of the chariots saw Jehoshaphat, that they said, Surely that is the king of Israel; and they turned against him to fight; and Jehoshaphat cried out.

33 And it came to pass that when the captains of the chariots perceived that it was not the king of Israel, they turned back from pursuing him.

34 And a man drew a bow at a venture, and smote the king of Israel between the fastenings and the corslet. And he said to his charioteer, Turn thy hand, and drive me out of the camp; for I am wounded.

35 And the battle increased that day; and the king was stayed up in his chariot against the Syrians, and he died at even; and the blood of the wound ran out into the hollow of the chariot.

36 And there went the cry throughout the host at the going down of the sun, saying, Every man to his city, and every man to his own country!

37 And the king died, and was brought to Samaria; and they buried the king in Samaria.

38 And one washed the chariot in the pool of Samaria; and the dogs licked his blood, where the harlots bathed: according to the word of Jehovah, which he had spoken.

39 And the rest of the acts of Ahab, and all that he did, and the ivory house that he built, and all the cities that he built, are they not written in the book of the chronicles of the kings of Israel?

40 And Ahab slept with his fathers; and Ahaziah his son reigned in his stead.

41 And Jehoshaphat the son of Asa began to reign over Judah in the fourth year of Ahab king of Israel.

42 Jehoshaphat was thirty-five years old when he began to reign; and he reigned twenty-five years in Jerusalem; and his mother's name was Azubah, the daughter of Shilhi.

43 And he walked in all the way of Asa his father; he turned not aside from it, doing what was right in the sight of Jehovah.

44 Only, the high places were not removed: the people offered and burned incense still on the high places.

45 And Jehoshaphat was at peace with the king of Israel.

46 And the rest of the acts of Jehoshaphat, and his might which he shewed, and how he warred, are they not written in the book of the chronicles of the kings of Judah?

47 And the remainder of the sodomites, which were left in the days of his father Asa, he put away from out of the land.

48 And there was no king in Edom: a deputy reigned.

49 Jehoshaphat made Tarshish-ships to go to Ophir for gold; but they went not, for the ships were broken at Ezion-geber.

50 Then said Ahaziah the son of Ahab to Jehoshaphat, Let my servants go with thy servants in the ships. But Jehoshaphat would not.

51 And Jehoshaphat slept with his fathers, and was buried with his fathers in the city of David his father; and Jehoram his son reigned in his stead.

52 Ahaziah the son of Ahab began to reign over Israel in Samaria the seventeenth year of Jehoshaphat king of Judah; and he reigned two years over Israel.

53 And he did evil in the sight of Jehovah, and walked in the way of his father, and in the way of his mother, and in the way of Jeroboam the son of Nebat, who made Israel to sin.

54 And he served Baal, and worshipped him, and provoked Jehovah the God of Israel to anger, according to all that his father had done.

1 Trejus metus nebuvo karo tarp Sirijos ir Izraelio.

2 Trečiaisiais metais Judo karalius Juozapatas atvyko pas Izraelio karalių.

3 Izraelio karalius kalbėjo savo tarnams: "Ar žinote, kad Ramot Gileadas mums priklauso, o mes delsiame jį atsiimti iš Sirijos karaliaus?"

4 Ahabas klausė Juozapato: "Ar eisi su manimi kariauti į Ramot Gileadą?" Juozapatas atsakė Izraelio karaliui: "Kaip tu, taip ir aš, mano tauta­kaip tavoji ir mano žirgai­kaip tavo".

5 Juozapatas sakė Izraelio karaliui: "Pasiklausk, ką Viešpats sako".

6 Izraelio karalius sušaukė apie keturis šimtus pranašų ir jų klausė: "Ar man eiti kariauti prieš Ramot Gileadą, ar ne?" Jie atsakė: "Eik! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas".

7 Juozapatas klausė: "Ar čia nėra Viešpaties pranašo, kad jo galėtume pasiklausti?"

8 Izraelio karalius atsakė Juozapatui: "Yra vienas­Imlos sūnus Michėjas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekad nepranašauja apie mane gerai, tik blogai". Juozapatas atsakė: "Nekalbėk taip, karaliau".

9 Izraelio karalius pasišaukė vieną rūmų valdininką ir įsakė: "Skubiai atvesk Imlos sūnų Michėją!"

10 Izraelio karalius Ahabas ir Judo karalius Juozapatas sėdėjo savo sostuose apsivilkę karališkais drabužiais aikštėje prie Samarijos vartų, ir visi pranašai pranašavo priešais juos.

11 Kenaanos sūnus Sedekijas pasidarė geležinius ragus ir sakė: "Taip sako Viešpats: ‘Jais badysi sirus, kol juos pribaigsi’ ".

12 Ir visi pranašai taip pranašavo: "Eik į Ramot Gileadą ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas".

13 Pasiuntinys, nuėjęs pakviesti Michėjo, jam sakė: "Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gerą žinią karaliui. Tebūna ir tavo žodis panašus į jų, kalbėk tai, kas gera".

14 Michėjas atsakė: "Kaip Viešpats gyvas, ką Viešpats man sakys, tą kalbėsiu".

15 Jam atėjus, karalius klausė: "Michėjau, ar mums eiti kariauti prieš Ramot Gileadą?" Tas jam atsakė: "Eik ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas".

16 Karalius jam tarė: "Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu?"

17 Tada Michėjas atsakė: "Mačiau visą Izraelį išsklaidytą kalnuose kaip avis be piemens. O Viešpats tarė: ‘Šitie neturi valdovo, tegul kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’ ".

18 Izraelio karalius sakė Juozapatui: "Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik bloga?"

19 Michėjas tęsė: "Klausyk Viešpaties žodžio. Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje.

20 Viešpats klausė: ‘Kas įtikins Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vieni sakė taip, kiti­ kitaip.

21 Pagaliau išėjo dvasia ir atsistojusi Viešpaties akivaizdoje tarė: ‘Aš jį įtikinsiu’.

22 Viešpats ją klausė: ‘Kaip?’ Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų karaliaus Ahabo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks įtikinti. Eik ir daryk tai’.

23 Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta".

24 Tada Keenanos sūnus Sedekijas, priėjęs prie Michėjo, trenkė jam į veidą ir tarė: "Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?"

25 Michėjas atsakė: "Tu pamatysi tai tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį".

26 Izraelio karalius įsakė sulaikyti Michėją, nuvesti jį pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Jehoašą,

27 sakydamas: "Laikykite jį kalėjime ir maitinkite sielvarto duona bei vandeniu, kol ramybėje sugrįšiu".

28 Michėjas atsakė: "Jei tu sugrįši ramybėje, tai Viešpats nekalbėjo per mane". Ir jis sakė: "Klausykite, visi žmonės!"

29 Izraelio ir Judo karaliai išėjo į Ramot Gileadą.

30 Izraelio karalius kalbėjo Juozapatui: "Aš persirengsiu ir eisiu į mūšį, o tu apsirenk savo drabužiais". Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį.

31 Sirijos karalius buvo įsakęs savo trisdešimt dviem kovos vežimų viršininkams nepulti nieko, tik Izraelio karalių.

32 Kovos vežimų viršininkai, pamatę Juozapatą, palaikė jį Izraelio karaliumi ir puolė. Juozapatas šaukėsi pagalbos.

33 Kovos vežimų viršininkai, supratę, kad jis ne Izraelio karalius, liovėsi jį puolę.

34 Vienas vyras netaikydamas įtempė lanką ir iššovė. Strėlė pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų. Tada jis tarė savo vežikui: "Išvežk mane iš kovos lauko, nes esu sužeistas".

35 Tą dieną mūšis sustiprėjo, karalius stovėjo vežime prieš sirus ir vakare mirė. Kraujas tekėjo iš žaizdos į vežimą.

36 Saulei leidžiantis, kariuomenei buvo pranešta: "Kiekvienas į savo kraštą ir į savo miestą".

37 Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją. Ir jie palaidojo karalių Samarijoje.

38 Jiems plaunant vežimą prie Samarijos tvenkinio, šunys laižė jo kraują, o paleistuvės prausėsi tvenkinyje­viskas įvyko pagal Viešpaties žodį.

39 Visi kiti Ahabo darbai, dramblio kaulo namai, kuriuos jis pastatė, miestai, kuriuos sutvirtino, yra surašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.

40 Ahabas užmigo prie savo tėvų, o jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Ahazijas.

41 Asos sūnus Juozapatas pradėjo karaliauti Jude ketvirtaisiais Izraelio karaliaus Ahabo metais.

42 Jis, pradėdamas karaliauti, buvo trisdešimt penkerių metų amžiaus ir karaliavo dvidešimt penkerius metus Jeruzalėje. Jo motina buvo Šilhio duktė Azuba.

43 Jis vaikščiojo savo tėvo Asos keliais ir nenukrypo nuo jų, darydamas tai, kas teisinga Viešpaties akyse. Bet aukojimo aukštumų nepanaikino, žmonės tebeaukojo ir tebesmilkė aukštumose.

44 Juozapatas padarė taiką su Izraelio karaliumi.

45 Visi kiti Juozapato darbai, jo galia, kurią jis parodė, jo kovos yra surašyta Judo karalių metraščių knygoje.

46 Jis išnaikino per jo tėvo Asos dienas krašte užsilikusius iškrypėlius.

47 Tuomet Edome nebuvo karaliaus ir jį valdė vietininkas.

48 Juozapatas pastatė laivų auksui gabenti iš Ofyro krašto. Bet jie nenuplaukė, nes laivai sudužo Ecion Geberyje.

49 Ahabo sūnus Ahazijas pasiūlė Juozapatui: "Mano tarnai teplaukioja laivuose su tavo tarnais", bet Juozapatas pasiūlymo nepriėmė.

50 Juozapatas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų savo tėvo Dovydo mieste, o jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Jehoramas.

51 Ahabo sūnus Ahazijas pradėjo karaliauti Izraelyje, Samarijoje, septynioliktais Judo karaliaus Juozapato metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus.

52 Jis darė pikta Viešpaties akyse ir vaikščiojo savo tėvo, motinos ir Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę, keliais.

53 Jis tarnavo Baalui, jį garbino ir sukėlė Viešpaties, Izraelio Dievo, pyktį kaip ir jo tėvas.