Deuteronômio 32 - Bíblia Online

Give ear, ye heavens, and I will speak; And hear, O earth, the words of my mouth! 
My doctrine shall drop as rain, My speech flow down as dew, As small rain upon the tender herb, And as showers on the grass. 
For the name of Jehovah will I proclaim: Ascribe greatness unto our God! 
{He is} the Rock, his work is perfect, For all his ways are righteousness; A *God of faithfulness without deceit, Just and right is he. 
They have dealt corruptly with him; Not his children's is their spot: -A crooked and perverted generation! 
Do ye thus requite Jehovah, Foolish and unwise people? Is not he thy father that hath bought thee? Hath he not made thee and established thee? 
Remember the days of old, Consider the years of generation to generation; Ask thy father, and he will shew thee; Thine elders, and they will tell thee. 
When the Most High assigned to the nations their inheritance, When he separated the sons of Adam, He set the bounds of the peoples According to the number of the children of Israel. 
For Jehovah's portion is his people; Jacob the lot of his inheritance. 
He found him in a desert land, And in the waste, howling wilderness; He compassed him about, he watched over him, He preserved him as the apple of his eye. 
As the eagle stirreth up its nest, Hovereth over its young, Spreadeth out its wings, Taketh them, beareth them on its feathers, 
So Jehovah alone did lead him, And no strange *god {was} with him. 
He made him ride on the high places of the earth, And he ate the produce of the field; And he made him suck honey out of the crag, And oil out of the flinty rock; 
Cream of kine, and milk of sheep, With the fat of lambs, And rams of the breed of Bashan, and he-goats, With the fat of kidneys of wheat; And thou didst drink pure wine, the blood of the grape. 
Then Jeshurun grew fat, and kicked-Thou art waxen fat, Thou art grown thick, And thou art covered with fatness; -He gave up +God who made him, And lightly esteemed the Rock of his salvation. 
They moved him to jealousy with strange gods, With abominations did they provoke him to anger. 
They sacrificed unto demons who are not +God; To gods whom they knew not, To new ones, who came newly up, Whom your fathers revered not. 
Of the Rock that begot thee wast thou unmindful, And thou hast forgotten *God who brought thee forth. 
And Jehovah saw it, and despised them, Because of the provoking of his sons and of his daughters. 
And he said, I will hide my face from them, I will see what their end shall be; For they are a perverse generation, Children in whom is no faithfulness. 
They have moved me to jealousy with that which is no *God; They have exasperated me with their vanities; And I will move them to jealousy with that which is not a people; With a foolish nation will I provoke them to anger. 
For a fire is kindled in mine anger, And it shall burn into the lowest Sheol, And shall consume the earth and its produce, And set fire to the foundations of the mountains. 
I will heap mischiefs upon them; Mine arrows will I spend against them. 
They shall be consumed with hunger, and devoured with burning heat, And with poisonous pestilence; And the teeth of beasts will I send against them, With the poison of what crawleth in the dust. 
From without shall the sword bereave them, and in the chambers, terror-Both the young man and the virgin, The suckling with the man of gray hairs. 
I would say, I will scatter, I will make the remembrance of them to cease from among men, 
If I did not fear provocation from the enemy, Lest their adversaries should misunderstand it, Lest they should say, Our hand is high, and Jehovah has not done all this. 
For they are a nation void of counsel, And understanding is not in them. 
Oh that they had been wise! they would have understood this, They would have considered their latter end! 
How could one chase a thousand, And two put ten thousand to flight, Were it not that their Rock had sold them, And Jehovah had delivered them up? 
For their rock is not as our Rock: Let our enemies themselves be judges. 
For their vine is of the vine of Sodom, And of the fields of Gomorrah: Their grapes are grapes of poison, Bitter are their clusters; 
Their wine is the poison of dragons, And the cruel venom of vipers. 
Is not this hidden with me, Sealed up among my treasures? 
Vengeance is mine, and recompense, For the time when their foot shall slip. For the day of their calamity is at hand, And the things that shall come upon them make haste. 
For Jehovah will judge his people, And shall repent in favour of his servants; When he seeth that power is gone, And there is none shut up or left. 
And he shall say, Where are their gods, Their rock in whom they trusted, 
Who ate the fat of their sacrifices, {And} drank the wine of their drink-offering? Let them rise up and help you, That there may be a protection over you. 
See now that I, I am HE, And there is no god with me; I kill, and I make alive; I wound, and I heal, And there is none that delivereth out of my hand, 
For I lift up my hand to the heavens, and say, I live for ever! 
If I have sharpened my gleaming sword, And my hand take hold of judgment, I will render vengeance to mine adversaries, And will recompense them that hate me. 
Mine arrows will I make drunk with blood, And my sword shall devour flesh; {I will make them drunk} with the blood of the slain and of the captives, With the head of the princes of the enemy. 
Shout for joy, ye nations, with his people, For he avengeth the blood of his servants, And rendereth vengeance to his enemies, And maketh atonement for his land, for his people. 
And Moses came and spoke all the words of this song in the ears of the people, he and Hoshea the son of Nun. 
And when Moses had ended speaking all these words to all Israel, 
he said unto them, Set your hearts unto all the words that I testify among you this day, which ye shall command your children to take heed to do, all the words of this law. 
For it is no vain word for you, but it is your life, and through this word ye shall prolong your days on the land whereunto ye pass over the Jordan to possess it. 
And Jehovah spoke to Moses that same day, saying, 
Go up into this mountain Abarim, mount Nebo, which is in the land of Moab, which is opposite Jericho; and behold the land of Canaan, which I give unto the children of Israel for a possession, 
and die on the mountain whither thou goest up, and be gathered unto thy peoples, as Aaron thy brother died on mount Hor, and was gathered unto his peoples; 
because ye trespassed against me among the children of Israel at the waters of Meribah-Kadesh, in the wilderness of Zin; because ye hallowed me not in the midst of the children of Israel. 
For thou shalt see the land before {thee}; but thou shalt not go thither unto the land which I give the children of Israel. 

"Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius. 
Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų. 
Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę! 
Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas. 
Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta. 
Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo? Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave? 
Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių­jie tau papasakos. 
Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių. 
Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas­Jo paveldėjimo dalis. 
Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį. 
Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų, 
taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo. 
Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos, 
sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo. 
Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą. 
Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę. 
Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai. 
Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją. 
Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys. 
Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai. 
Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis; Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta. 
Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus. 
Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis. 
Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro. Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates. 
Lauke juos naikins kardas, o viduje­siaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių. 
Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties, 
bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats. 
Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo. 
O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas. 
Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs? 
Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija. 
Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios. 
Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai. 
Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje. 
Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’. 
Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios. 
Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo? 
Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums. 
Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos. 
Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau­ Aš esu gyvas per amžius. 
Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia. 
Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’. 
Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių". 
Mozė paskelbė šią giesmę tautai, jis ir Nūno sūnus Jozuė. 
Mozė, pabaigęs kalbėti Izraeliui, 
tarė: "Įsidėkite į širdis visus šituos žodžius, kuriuos jums šiandien paskelbiau, perduokite juos savo vaikams ir įsakykite vykdyti viską, kas parašyta šitame įstatyme. 
Tai ne tuščias dalykas, nes tai yra jūsų gyvenimas. Jų dėka ilgai gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti anapus Jordano". 
Viešpats tą pačią dieną kalbėjo Mozei: 
"Eik į Abarimo kalnyną ir užlipk ant Nebojo kalno, kuris yra Moabo žemėje ties Jerichu; apžvelk Kanaano žemę, kurią duosiu paveldėti izraelitams. 
Mirsi ant to kalno ir susijungsi su savo tauta kaip tavo brolis Aaronas, kuris mirė Horo kalne ir susijungė su savo tauta. 
Kadangi judu nusikaltote man prie Meribos vandenų Cino dykumoje, Kadeše, ir neparodėte mano šventumo tarp izraelitų, 
tu matysi žemę, kurią duodu izraelitams, bet neįeisi į ją". 

Deuteronômio 33

Veja também

Oração de Gratidão

O que Jesus nos ensina sobre o perdão?