1 E DAVIDE proferì al Signore le parole di questo cantico, al giorno che il Signore l’ebbe riscosso dalla mano di tutti i suoi nemici, e dalla mano di Saulle;

2 e disse: Il Signore è la mia rocca, e la mia fortezza, e il mio liberatore;

3 Egli è l’Iddio della mia rupe, io spererò in lui; Egli è il mio scudo, e il corno della mia salute; Il mio alto ricetto, il mio rifugio; Il mio Salvatore, che mi salva di violenza.

4 Io invocai il Signore, al quale appartiene ogni lode, E fui salvato da’ miei nemici.

5 Perciocchè onde di morte mi aveano intorniato, Torrenti di scellerati mi aveano spaventato.

6 Legami di sepolcro, mi aveano circondato, Lacci di morte mi aveano incontrato.

7 Mentre io era distretto, io invocai il Signore, E gridai all’Iddio mio; Ed egli udì la mia voce dal suo Tempio, E il mio grido pervenne a’ suoi orecchi.

8 Allora la terra fu smossa, e tremò; I fondamenti de’ cieli furono crollati e scossi; Perciocchè egli era acceso nell’ira.

9 Fumo gli saliva per le nari, E fuoco consumante per la bocca; Da lui procedevano brace accese.

10 Ed egli abbassò i cieli, e discese, Avendo una caligine sotto a’ suoi piedi.

11 E cavalcava sopra Cherubini, e volava, Ed appariva sopra le ale del vento.

12 Ed avea poste d’intorno a sè, per tabernacoli, tenebre, Viluppi d’acque, e nubi dell’aria,

13 Dallo splendore che scoppiava davanti a lui, Procedevano brace accese.

14 Il Signore tonò dal cielo, E l’Altissimo mandò fuori la sua voce;

15 Ed avventò saette, e disperse coloro; Folgore, e li mise in rotta.

16 E, per lo sgridare del Signore, E per lo soffiar dell’alito delle sue nari, I canali del mare furon veduti, I fondamenti del mondo furono scoperti.

17 Egli da alto distese la mano, Mi prese, mi trasse fuori di grandi acque.

18 Egli mi riscosse dal mio potente nemico, Da quelli che mi odiavano; perciocchè erano più forti di me.

19 Essi mi erano venuti incontro al giorno della mia calamità; Ma il Signore fu il mio sostegno.

20 E mi trasse fuori in luogo largo; Egli mi liberò; perciocchè egli mi gradisce.

21 Il Signore mi ha fatta la retribuzione secondo la mia giustizia; Egli mi ha renduto secondo la purità delle mie mani.

22 Perciocchè io ho osservate le vie del Signore, E non mi sono empiamente rivolto dall’Iddio mio.

23 Perciocchè io ho tenute davanti agli occhi tutte le sue leggi, E non mi son rivolto da’ suoi statuti.

24 E sono stato intiero inverso lui, E mi son guardato dalla mia iniquità.

25 E il Signore mi ha fatta la retribuzione secondo la mia giustizia, Secondo la purità che io ho guardata davanti agli occhi suoi.

26 Tu ti mostri pietoso inverso il pio, Intiero inverso l’uomo intiero.

27 Puro inverso il puro, E ritroso inverso il perverso;

28 E salvi la gente afflitta, E bassi gli occhi in su gli altieri.

29 Perciocchè tu sei la mia lampana, o Signore; E il Signore allumina le mie tenebre.

30 Perciocchè per te io rompo tutta una schiera; Per l’Iddio mio io salgo sopra il muro.

31 La via di Dio è intiera; La parola del Signore è purgata col fuoco; Egli è scudo a tutti coloro che sperano in lui.

32 Perciocchè, chi è Dio, fuor che il Signore? E chi è Rocca, fuor che l’Iddio nostro?

33 Iddio è la mia forza; e il mio valore; Ed ha renduta spedita e appianata la mia via.

34 Egli rende i miei piedi simili a quelli delle cerve, E mi fa star ritto in su i miei alti luoghi.

35 Egli ammaestra le mie mani alla battaglia, E con le mie braccia un arco di rame è spezzato.

36 Tu mi hai ancora dato lo scudo della tua salvezza, E la tua benignità mi ha accresciuto.

37 Tu hai allargati i miei passi sotto me, E le mie calcagna non son vacillate.

38 Io ho perseguiti i miei nemici, e li ho sterminati; E non me ne son tornato indietro, finchè non li avessi distrutti.

39 Io li ho distrutti, e li ho trafitti, e non son potuti risorgere; E mi son caduti sotto a’ piedi.

40 E tu mi hai cinto di prodezza per la guerra; Tu hai abbassati sotto me quelli che si levavano contro a me.

41 Ed hai fatte voltar le spalle a’ miei nemici, Ed a coloro che mi odiavano, davanti a me; Ed io li ho sterminati.

42 Essi riguardavano in qua ed in là, ma non vi fu chi li salvasse; Riguardarono al Signore, ma egli non rispose loro.

43 Ed io li ho stritolati minuto come polvere della terra; Io li ho calpestati, schiacciati, come il fango delle strade.

44 Tu mi hai ancora scampato dalle brighe del mio popolo; Tu mi hai guardato per esser capo di genti; Il popolo che io non conosceva, mi è divenuto servo.

45 Gli stranieri si sono infinti inverso me; Al solo udire degli orecchi, si son renduti ubbidienti a me.

46 Gli stranieri son divenuti fiacchi, Ed hanno tremato di paura fin dentro i lor ricetti chiusi.

47 Viva il Signore, e benedetta sia la mia Rocca; E sia esaltato Iddio, ch’è la Rocca della mia salvezza.

48 Iddio è quel che mi dà modo di far le mie vendette, E che abbassa i popoli sotto me.

49 Ed è quel che mi trae fuori da’ miei nemici; Tu mi levi ad alto d’infra coloro che mi assaltano, E mi riscuoti dagli uomini violenti.

50 Perciò, o Signore, io ti celebrerò fra le nazioni, E salmeggerò al tuo Nome;

51 Il quale rende magnifiche le vittorie del suo re, Ed usa benignità inverso Davide, suo Unto, E inverso la sua progenie, in sempiterno

1 Dovydas kalbėjo Viešpačiui šios giesmės žodžius tą dieną, kai Viešpats jį išgelbėjo iš visų jo priešų ir iš Sauliaus rankų.

2 Jis sakė: "Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas.

3 Dievas yra mano uola, Juo pasitikėsiu; Jis mano skydas ir išgelbėjimo ragas, mano apsauga ir mano aukštas bokštas, mano gelbėtojas. Tu gelbsti mane iš smurto.

4 Šauksiuosi Viešpaties, kuris vertas gyriaus, ir taip būsiu išgelbėtas nuo priešų.

5 Mirties bangos supo mane, bedievių antplūdis gąsdino mane.

6 Pragaro kančios apraizgė mane, mirties pinklės laukė manęs.

7 Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, ir mano šauksmas pasiekė Jo ausis.

8 Susvyravo, sudrebėjo žemė, ir dangaus pamatai sujudėjo ir drebėjo, nes Jis užsirūstino.

9 Iš Jo šnervių kilo dūmai, iš burnos veržėsi naikinančios liepsnos, įkaitusios žarijos skraidė.

10 Jis palenkė dangų ir nužengė, tamsa buvo po Jo kojomis.

11 Jis skrido ant cherubo ir lėkė vėjo sparnais;

12 Jį supo tamsūs skliautai, vandenys, tiršti debesys.

13 Nuo spindesio prieš Jį užsidegė žarijos.

14 Viešpats sugriaudė iš dangaus, Aukščiausiojo balsas pasigirdo.

15 Jis laidė strėles ir išsklaidė juos, žaibais sunaikino juos.

16 Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Viešpaties balso ir Jo rūstybės kvapo.

17 Iš aukštybės Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.

18 Jis išgelbėjo mane iš galingo priešo, iš tų, kurie nekentė manęs, nes jie buvo stipresni už mane.

19 Jie puolė mane aną pražūtingąją dieną, bet mano atrama buvo Viešpats.

20 Jis išvedė mane į platybes ir išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane.

21 Viešpats atlygino man pagal mano teisumą, pagal mano rankų švarumą atmokėjo man.

22 Aš laikiausi Viešpaties kelio ir neatsitraukiau nuo savo Dievo nusikalsdamas.

23 Jo įsakymai buvo priešais mane, ir nuo Jo nuostatų neatsitraukiau.

24 Prieš Jį buvau tyras ir saugojausi, kad nenusikalsčiau.

25 Todėl atlygino Viešpats pagal mano teisumą, pagal mano švarumą Jo akyse.

26 Gailestingam Tu pasirodai gailestingas, tobulam­tobulas,

27 tyram Tu pasirodai tyras, o su sukčiumi elgiesi suktai.

28 Tu gelbsti prispaustuosius, bet išdidžiuosius pažemini.

29 Viešpatie, Tu esi mano žiburys. Viešpats šviečia man tamsumoje.

30 Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu­peršokti sieną.

31 Dievo kelias tobulas, Viešpaties žodis ugnimi valytas. Jis yra skydas visiems, kurie Juo pasitiki.

32 Kas yra Dievas, jei ne Viešpats? Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas?

33 Dievas yra stiprybė ir jėga. Jis padaro mano kelią tobulą.

34 Jis padaro mano kojas kaip stirnos ir iškelia mane į aukštumas.

35 Jis moko mano rankas kovoti, kad mano rankos sulaužytų plieninį lanką.

36 Tu man davei išgelbėjimo skydą, Tavo gerumas išaukštino mane.

37 Tu praplatinai mano žingsnius, kad mano koja nepaslystų.

38 Aš persekiojau savo priešus ir sunaikinau, nepasukau atgal, jų neišnaikinęs.

39 Aš naikinau juos ir sužeidžiau, kad jie nebegalėjo atsikelti; jie krito man po kojomis.

40 Tu apjuosei mane jėga kovai, atidavei man tuos, kurie kilo prieš mane.

41 Tu palenkei prieš mane priešus, kad galėčiau sunaikinti tuos, kurie manęs nekenčia.

42 Jie ieškojo pagalbos, tačiau jos nebuvo, kreipėsi į Viešpatį, bet Jis neatsiliepė.

43 Aš sutrypiau juos į žemės dulkes, kaip gatvių purvą sumyniau juos.

44 Tu išgelbėjai mane tautos kovose, man skyrei valdyti pagonis. Tautos, kurių nepažinau, tarnaus man.

45 Svetimšaliai pasiduos man; kai tik išgirs apie mane, jie paklus man.

46 Svetimšaliai išblykš, drebėdami išeis iš savo pilių.

47 Viešpats yra gyvas! Palaiminta tebūna mano uola, išaukštintas tebūna Dievas­mano išgelbėjimo uola.

48 Dievas atkeršija už mane ir pajungia man tautas,

49 Jis išgelbsti mane iš mano priešų. Tu iškėlei mane aukščiau tų, kurie sukyla prieš mane, ir išlaisvinai iš žiauraus žmogaus.

50 Todėl dėkosiu Tau, Viešpatie, tarp pagonių ir giedosiu gyrių Tavo vardui.

51 Jis išgelbėjimo bokštas karaliui; Jis parodo gailestingumą savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius".