1 Now king David was old and stricken in years; and they covered him with clothes, but he gat no heat. 2 Wherefore his servants said unto him, Let there be sought for my lord the king a young virgin: and let her stand before the king, and let her cherish him, and let her lie in thy bosom, that my lord the king may get heat. 3 So they sought for a fair damsel throughout all the coasts of Israel, and found Abishag a Shunammite, and brought her to the king. 4 And the damsel was very fair, and cherished the king, and ministered to him: but the king knew her not.

5 Then Adonijah the son of Haggith exalted himself, saying, I will be king: and he prepared him chariots and horsemen, and fifty men to run before him. 6 And his father had not displeased him at any time in saying, Why hast thou done so? and he also was a very goodly man; and his mother bare him after Absalom. 7 And he conferred with Joab the son of Zeruiah, and with Abiathar the priest: and they following Adonijah helped him. 8 But Zadok the priest, and Benaiah the son of Jehoiada, and Nathan the prophet, and Shimei, and Rei, and the mighty men which belonged to David, were not with Adonijah. 9 And Adonijah slew sheep and oxen and fat cattle by the stone of Zoheleth, which is by En-rogel, and called all his brethren the king’s sons, and all the men of Judah the king’s servants: 10 But Nathan the prophet, and Benaiah, and the mighty men, and Solomon his brother, he called not.

11 Wherefore Nathan spake unto Bath-sheba the mother of Solomon, saying, Hast thou not heard that Adonijah the son of Haggith doth reign, and David our lord knoweth it not? 12 Now therefore come, let me, I pray thee, give thee counsel, that thou mayest save thine own life, and the life of thy son Solomon. 13 Go and get thee in unto king David, and say unto him, Didst not thou, my lord, O king, swear unto thine handmaid, saying, Assuredly Solomon thy son shall reign after me, and he shall sit upon my throne? why then doth Adonijah reign? 14 Behold, while thou yet talkest there with the king, I also will come in after thee, and confirm thy words.

15 And Bath-sheba went in unto the king into the chamber: and the king was very old; and Abishag the Shunammite ministered unto the king. 16 And Bath-sheba bowed, and did obeisance unto the king. And the king said, What wouldest thou? 17 And she said unto him, My lord, thou swarest by the LORD thy God unto thine handmaid, saying, Assuredly Solomon thy son shall reign after me, and he shall sit upon my throne. 18 And now, behold, Adonijah reigneth; and now, my lord the king, thou knowest it not: 19 And he hath slain oxen and fat cattle and sheep in abundance, and hath called all the sons of the king, and Abiathar the priest, and Joab the captain of the host: but Solomon thy servant hath he not called. 20 And thou, my lord, O king, the eyes of all Israel are upon thee, that thou shouldest tell them who shall sit on the throne of my lord the king after him. 21 Otherwise it shall come to pass, when my lord the king shall sleep with his fathers, that I and my son Solomon shall be counted offenders.

22 And, lo, while she yet talked with the king, Nathan the prophet also came in. 23 And they told the king, saying, Behold Nathan the prophet. And when he was come in before the king, he bowed himself before the king with his face to the ground. 24 And Nathan said, My lord, O king, hast thou said, Adonijah shall reign after me, and he shall sit upon my throne? 25 For he is gone down this day, and hath slain oxen and fat cattle and sheep in abundance, and hath called all the king’s sons, and the captains of the host, and Abiathar the priest; and, behold, they eat and drink before him, and say, God save king Adonijah. 26 But me, even me thy servant, and Zadok the priest, and Benaiah the son of Jehoiada, and thy servant Solomon, hath he not called. 27 Is this thing done by my lord the king, and thou hast not shewed it unto thy servant, who should sit on the throne of my lord the king after him?

28 Then king David answered and said, Call me Bath-sheba. And she came into the king’s presence, and stood before the king. 29 And the king sware, and said, As the LORD liveth, that hath redeemed my soul out of all distress, 30 Even as I sware unto thee by the LORD God of Israel, saying, Assuredly Solomon thy son shall reign after me, and he shall sit upon my throne in my stead; even so will I certainly do this day. 31 Then Bath-sheba bowed with her face to the earth, and did reverence to the king, and said, Let my lord king David live for ever.

32 And king David said, Call me Zadok the priest, and Nathan the prophet, and Benaiah the son of Jehoiada. And they came before the king. 33 The king also said unto them, Take with you the servants of your lord, and cause Solomon my son to ride upon mine own mule, and bring him down to Gihon: 34 And let Zadok the priest and Nathan the prophet anoint him there king over Israel: and blow ye with the trumpet, and say, God save king Solomon. 35 Then ye shall come up after him, that he may come and sit upon my throne; for he shall be king in my stead: and I have appointed him to be ruler over Israel and over Judah. 36 And Benaiah the son of Jehoiada answered the king, and said, Amen: the LORD God of my lord the king say so too. 37 As the LORD hath been with my lord the king, even so be he with Solomon, and make his throne greater than the throne of my lord king David. 38 So Zadok the priest, and Nathan the prophet, and Benaiah the son of Jehoiada, and the Cherethites, and the Pelethites, went down, and caused Solomon to ride upon king David’s mule, and brought him to Gihon. 39 And Zadok the priest took an horn of oil out of the tabernacle, and anointed Solomon. And they blew the trumpet; and all the people said, God save king Solomon. 40 And all the people came up after him, and the people piped with pipes, and rejoiced with great joy, so that the earth rent with the sound of them.

41 And Adonijah and all the guests that were with him heard it as they had made an end of eating. And when Joab heard the sound of the trumpet, he said, Wherefore is this noise of the city being in an uproar? 42 And while he yet spake, behold, Jonathan the son of Abiathar the priest came: and Adonijah said unto him, Come in; for thou art a valiant man, and bringest good tidings. 43 And Jonathan answered and said to Adonijah, Verily our lord king David hath made Solomon king. 44 And the king hath sent with him Zadok the priest, and Nathan the prophet, and Benaiah the son of Jehoiada, and the Cherethites, and the Pelethites, and they have caused him to ride upon the king’s mule: 45 And Zadok the priest and Nathan the prophet have anointed him king in Gihon: and they are come up from thence rejoicing, so that the city rang again. This is the noise that ye have heard. 46 And also Solomon sitteth on the throne of the kingdom. 47 And moreover the king’s servants came to bless our lord king David, saying, God make the name of Solomon better than thy name, and make his throne greater than thy throne. And the king bowed himself upon the bed. 48 And also thus said the king, Blessed be the LORD God of Israel, which hath given one to sit on my throne this day, mine eyes even seeing it. 49 And all the guests that were with Adonijah were afraid, and rose up, and went every man his way.

50 And Adonijah feared because of Solomon, and arose, and went, and caught hold on the horns of the altar. 51 And it was told Solomon, saying, Behold, Adonijah feareth king Solomon: for, lo, he hath caught hold on the horns of the altar, saying, Let king Solomon swear unto me to day that he will not slay his servant with the sword. 52 And Solomon said, If he will shew himself a worthy man, there shall not an hair of him fall to the earth: but if wickedness shall be found in him, he shall die. 53 So king Solomon sent, and they brought him down from the altar. And he came and bowed himself to king Solomon: and Solomon said unto him, Go to thine house.

1 Karalius Dovydas paseno ir sulaukė daug metų. Gerai apklotas, jis nebesušildavo.

2 Jo tarnai jam tarė: "Leisk mums, mūsų valdove karaliau, paieškoti jaunos mergaitės, kuri tau patarnautų, tave slaugytų, su tavimi miegotų ir tave sušildytų".

3 Jie ieškojo gražios mergaitės visame Izraelio krašte; suradę šunemietę Abišagą, atvedė ją pas karalių.

4 Mergaitė buvo labai graži; ji patarnavo karaliui ir slaugė jį, bet karalius jos nepažino.

5 Hagitos sūnus Adonijas didžiavosi, sakydamas: "Aš būsiu karalius". Jis įsigijo vežimų bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų, kurie bėgtų pirma jo.

6 Tėvas nieko jam nedraudė ir neperspėjo taip nedaryti. Be to, jis buvo labai gražus ir gimęs po Abšalomo.

7 Cerujos sūnus Joabas ir kunigas Abjataras sekė Adoniją ir jam padėjo.

8 Bet kunigas Cadokas ir Jehojados sūnus Benajas, pranašas Natanas, Šimis, Rėjas ir Dovydo karžygiai nepalaikė Adonijo.

9 Kartą Adonijas aukojo avis, jaučius ir nupenėtus galvijus prie Cokeleto akmens, šalia En Rogelio versmės. Ta proga jis pasikvietė visus savo brolius, karaliaus sūnus, ir visus Judo vyrus, kurie tarnavo karaliui,

10 bet pranašo Natano, Benajo, karžygių ir savo brolio Saliamono jis nepakvietė.

11 Natanas kalbėjo Saliamono motinai Batšebai: "Ar girdėjai, kad, mūsų valdovui Dovydui nežinant, Hagitos sūnus Adonijas tapo karaliumi?

12 Aš noriu tau patarti, kaip išgelbėti save ir savo sūnaus Saliamono gyvybę.

13 Nuėjusi pas karalių Dovydą, paklausk jį: ‘Ar mano valdovas karalius neprisiekė man, savo tarnaitei, kad mano sūnus Saliamonas karaliaus po tavęs ir sėdės tavo soste? Kodėl Adonijas dabar tapo karaliumi?’

14 Tau tebekalbant su karaliumi, aš ateisiu ir patvirtinsiu tavo žodžius".

15 Batšeba atėjo į karaliaus kambarį. Karalius buvo labai pasenęs, ir šunemietė Abišaga patarnavo jam.

16 Batšeba nusilenkė ir išreiškė pagarbą karaliui. Karalius klausė: "Ko nori?"

17 Ji jam atsakė: "Mano valdove, tu prisiekei Viešpačiu, savo Dievu, savo tarnaitei, sakydamas: ‘Tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs ir jis sėdės mano soste’.

18 O dabar Adonijas, mano valdovui karaliui nežinant, tapo karaliumi!

19 Jis aukojo daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pasikvietė karaliaus sūnus, kunigą Abjatarą ir kariuomenės vadą Joabą, bet tavo tarno Saliamono nepakvietė.

20 Dabar, mano valdove karaliau, viso Izraelio akys yra nukreiptos į tave, ką tu paskirsi į savo sostą po savęs.

21 Kitaip, mano valdovui karaliui atsigulus prie savo tėvų, aš ir mano sūnus Saliamonas būsime laikomi nusikaltėliais".

22 Dar jai tebekalbant su karaliumi, atėjo pranašas Natanas.

23 Buvo pranešta karaliui: "Atėjo pranašas Natanas". Atėjęs jis nusilenkė prieš karalių veidu iki žemės

24 ir tarė: "Mano valdove karaliau, ar tu sakei, kad Adonijas karaliaus po tavęs ir sėdės tavo soste?

25 Jis šiandien aukojo daugybę jaučių, nupenėtų galvijų bei avių ir pakvietė visus karaliaus sūnus, kariuomenės vadus ir kunigą Abjatarą į vaišes. Jie valgo, geria ir šaukia: ‘Tegyvuoja karalius Adonijas!’

26 Bet manęs, tavo tarno, kunigo Cadoko, Jehojados sūnaus Benajo ir tavo sūnaus Saliamono jis nepakvietė.

27 Jei iš tikrųjų tai padaryta mano valdovo karaliaus paliepimu, tai kodėl nepranešei savo tarnui, kas sėdės tavo soste po tavęs?"

28 Karalius Dovydas tarė: "Pašaukite Batšebą!" Jai įėjus ir atsistojus prieš karalių,

29 jis tarė: "Kaip gyvas Viešpats, kuris išvadavo mane iš visokių bėdų,

30 tavo sūnus Saliamonas karaliaus po manęs, kaip tau prisiekiau Viešpačiu, Izraelio Dievu. Jis sėdės soste vietoje manęs, ir tai aš padarysiu šiandien".

31 Tada Batšeba nusilenkė veidu iki žemės, išreiškė karaliui pagarbą ir tarė: "Tegyvuoja mano valdovas karalius Dovydas per amžius!"

32 Karalius Dovydas sakė: "Pašaukite kunigą Cadoką, pranašą Nataną ir Jehojados sūnų Benają!" Jiems atėjus,

33 karalius sakė: "Imkite savo valdovo tarnus, užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ir palydėkite jį į Gihoną.

34 Kunigas Cadokas ir pranašas Natanas ten jį tepatepa Izraelio karaliumi. Po to trimituokite ir šaukite: ‘Tegyvuoja karalius Saliamonas!’

35 Jūs lydėkite jį, kad jis ateitų ir atsisėstų mano soste. Jis karaliaus mano vietoje, aš jį paskyriau Izraelio ir Judo valdovu".

36 Tuomet Jehojados sūnus Benajas tarė karaliui: "Amen! Taip sako Viešpats, mano valdovo karaliaus Dievas!

37 Kaip Viešpats buvo su mano valdovu karaliumi, taip jis tebūna su Saliamonu ir tepadaro jo sostą didingesnį už mano valdovo karaliaus Dovydo sostą!"

38 Kunigas Cadokas, pranašas Natanas, Jehojados sūnus Benajas, keretai ir peletai nuėję užsodino Saliamoną ant karaliaus Dovydo mulo ir nulydėjo jį į Gihoną.

39 Ten kunigas Cadokas ėmė ragą su aliejumi iš Dievo palapinės ir patepė Saliamoną. Po to jie trimitavo ir visi žmonės šaukė: "Tegyvuoja karalius Saliamonas!"

40 Visi žmonės ėjo paskui jį pūsdami vamzdžius ir labai džiaugdamiesi, net žemė drebėjo nuo jų triukšmo.

41 Adonijas ir jo svečiai, baigdami valgyti, išgirdo tą triukšmą. Joabas, išgirdęs trimito garsą, paklausė: "Kodėl toks triukšmas mieste?"

42 Jam kalbant, atėjo kunigo Abjataro sūnus Jehonatanas. Adonijas tarė: "Užeik! Tu esi ištikimas vyras ir atnešei gerą žinią".

43 Jehonatanas atsakė Adonijui: "Mūsų karalius Dovydas paskyrė karaliumi Saliamoną.

44 Karalius pasiuntė kunigą Cadoką, pranašą Nataną, Jehojados sūnų Benają, keretus ir peletus ir jie užsodino Saliamoną ant karaliaus mulo.

45 Kunigas Cadokas bei pranašas Natanas patepė jį karaliumi Gihone. Iš ten jie ėjo džiaugdamiesi ir šūkaudami, net visas miestas drebėjo. Tą triukšmą jūs ir girdėjote.

46 Saliamonas jau sėdi karaliaus soste.

47 Be to, karaliaus tarnai atėjo pasveikinti mūsų karalių Dovydą, sakydami: ‘Tepadaro tavo Dievas Saliamono vardą garsesnį už tavo vardą ir jo sostą didingesnį už tavo sostą!’ Karalius nusilenkė lovoje

48 ir kalbėjo: ‘Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris dar mano akims matant pasodino jį į mano sostą!’ "

49 Tuomet visi Adonijo svečiai išsigandę išėjo kiekvienas savo keliu.

50 Adonijas taip išsigando Saliamono, kad nuėjo ir nusitvėrė už aukuro ragų.

51 Saliamonui buvo pranešta: "Adonijas bijo karaliaus Saliamono. Jis nusitvėrė už aukuro ragų ir sako: ‘Teprisiekia man karalius Saliamonas, kad nenužudys savo tarno’ ".

52 Saliamonas atsakė: "Jei jis bus ištikimas, tai nė vienas jo plaukas nenukris žemėn, bet jei nusikals­mirs!"

53 Karalius Saliamonas liepė atvesti Adoniją nuo aukuro pas jį. Kai Adonijas įėjo ir nusilenkė prieš karalių Saliamoną, karalius tarė: "Eik namo!"