1 And Jesus answered and spake unto them again by parables, and said, 2 The kingdom of heaven is like unto a certain king, which made a marriage for his son, 3 And sent forth his servants to call them that were bidden to the wedding: and they would not come. 4 Again, he sent forth other servants, saying, Tell them which are bidden, Behold, I have prepared my dinner: my oxen and my fatlings are killed, and all things are ready: come unto the marriage. 5 But they made light of it, and went their ways, one to his farm, another to his merchandise: 6 And the remnant took his servants, and entreated them spitefully, and slew them. 7 But when the king heard thereof, he was wroth: and he sent forth his armies, and destroyed those murderers, and burned up their city. 8 Then saith he to his servants, The wedding is ready, but they which were bidden were not worthy. 9 Go ye therefore into the highways, and as many as ye shall find, bid to the marriage. 10 So those servants went out into the highways, and gathered together all as many as they found, both bad and good: and the wedding was furnished with guests.

11 And when the king came in to see the guests, he saw there a man which had not on a wedding garment: 12 And he saith unto him, Friend, how camest thou in hither not having a wedding garment? And he was speechless. 13 Then said the king to the servants, Bind him hand and foot, and take him away, and cast him into outer darkness; there shall be weeping and gnashing of teeth. 14 For many are called, but few are chosen.

15 Then went the Pharisees, and took counsel how they might entangle him in his talk. 16 And they sent out unto him their disciples with the Herodians, saying, Master, we know that thou art true, and teachest the way of God in truth, neither carest thou for any man: for thou regardest not the person of men. 17 Tell us therefore, What thinkest thou? Is it lawful to give tribute unto Caesar, or not? 18 But Jesus perceived their wickedness, and said, Why tempt ye me, ye hypocrites? 19 Shew me the tribute money. And they brought unto him a penny. 20 And he saith unto them, Whose is this image and superscription? 21 They say unto him, Cæsar’s. Then saith he unto them, Render therefore unto Cæsar the things which are Cæsar’s; and unto God the things that are God’s. 22 When they had heard these words, they marvelled, and left him, and went their way.

23 The same day came to him the Sadducees, which say that there is no resurrection, and asked him, 24 Saying, Master, Moses said, If a man die, having no children, his brother shall marry his wife, and raise up seed unto his brother. 25 Now there were with us seven brethren: and the first, when he had married a wife, deceased, and, having no issue, left his wife unto his brother: 26 Likewise the second also, and the third, unto the seventh. 27 And last of all the woman died also. 28 Therefore in the resurrection whose wife shall she be of the seven? for they all had her. 29 Jesus answered and said unto them, Ye do err, not knowing the scriptures, nor the power of God. 30 For in the resurrection they neither marry, nor are given in marriage, but are as the angels of God in heaven. 31 But as touching the resurrection of the dead, have ye not read that which was spoken unto you by God, saying, 32 I am the God of Abraham, and the God of Isaac, and the God of Jacob? God is not the God of the dead, but of the living. 33 And when the multitude heard this, they were astonished at his doctrine.

34 But when the Pharisees had heard that he had put the Sadducees to silence, they were gathered together. 35 Then one of them, which was a lawyer, asked him a question, tempting him, and saying, 36 Master, which is the great commandment in the law? 37 Jesus said unto him, Thou shalt love the Lord thy God with all thy heart, and with all thy soul, and with all thy mind. 38 This is the first and great commandment. 39 And the second is like unto it, Thou shalt love thy neighbour as thyself. 40 On these two commandments hang all the law and the prophets.

41 While the Pharisees were gathered together, Jesus asked them, 42 Saying, What think ye of Christ? whose son is he? They say unto him, The Son of David. 43 He saith unto them, How then doth David in spirit call him Lord, saying, 44 The LORD said unto my Lord, Sit thou on my right hand, till I make thine enemies thy footstool? 45 If David then call him Lord, how is he his son? 46 And no man was able to answer him a word, neither durst any man from that day forth ask him any more questions.

1 Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:

2 "Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.

3 Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.

4 Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’

5 Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,

6 o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.

7 Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

8 Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.

9 Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.

10 Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.

11 Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.

12 Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.

13 Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.

14 Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų".

15 Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.

16 Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: "Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.

17 Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?"

18 Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: "Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?

19 Parodykite man mokesčių pinigą!" Jie padavė Jam denarą.

20 Jis paklausė: "Kieno čia atvaizdas ir įrašas?"

21 Jie atsakė: "Ciesoriaus". Tuomet Jėzus jiems tarė: "Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo­Dievui".

22 Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.

23 Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:

24 "Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.

25 Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.

26 Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.

27 Po jų visų numirė ir ta moteris.

28 Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję".

29 Jėzus jiems atsakė: "Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.

30 Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.

31 O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:

32 ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!"

33 Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.

34 Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,

35 ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:

36 "Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?"

37 Jėzus jam atsakė: " ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.

38 Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.

39 Antrasis­panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.

40 Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai".

41 Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:

42 "Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?" Jie atsakė: "Dovydo".

43 Jis tarė jiems: "O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:

44 ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

45 Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?"

46 Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.