1 And Miriam and Aaron spake against Moses because of the Ethiopian woman whom he had married: for he had married an Ethiopian woman. 2 And they said, Hath the LORD indeed spoken only by Moses? hath he not spoken also by us? And the LORD heard it. 3 (Now the man Moses was very meek, above all the men which were upon the face of the earth.)

4 And the LORD spake suddenly unto Moses, and unto Aaron, and unto Miriam, Come out ye three unto the tabernacle of the congregation. And they three came out. 5 And the LORD came down in the pillar of the cloud, and stood in the door of the tabernacle, and called Aaron and Miriam: and they both came forth. 6 And he said, Hear now my words: If there be a prophet among you, I the LORD will make myself known unto him in a vision, and will speak unto him in a dream. 7 My servant Moses is not so, who is faithful in all mine house. 8 With him will I speak mouth to mouth, even apparently, and not in dark speeches; and the similitude of the LORD shall he behold: wherefore then were ye not afraid to speak against my servant Moses? 9 And the anger of the LORD was kindled against them; and he departed.

10 And the cloud departed from off the tabernacle; and, behold, Miriam became leprous, white as snow: and Aaron looked upon Miriam, and, behold, she was leprous. 11 And Aaron said unto Moses, Alas, my lord, I beseech thee, lay not the sin upon us, wherein we have done foolishly, and wherein we have sinned. 12 Let her not be as one dead, of whom the flesh is half consumed when he cometh out of his mother’s womb. 13 And Moses cried unto the LORD, saying, Heal her now, O God, I beseech thee.

14 And the LORD said unto Moses, If her father had but spit in her face, should she not be ashamed seven days? let her be shut out from the camp seven days, and after that let her be received in again. 15 And Miriam was shut out from the camp seven days: and the people journeyed not till Miriam was brought in again. 16 And afterward the people removed from Hazeroth, and pitched in the wilderness of Paran.

1 Mirjama ir Aaronas priekaištavo Mozei dėl jo vedybų, nes jis buvo vedęs etiopę.

2 Jie sakė: "Argi Viešpats kalbėjo tik per vieną Mozę? Argi Jis nekalbėjo taip pat ir per mus?" Viešpats tai išgirdo.

3 Mozė gi buvo labai romus, romiausias iš visų žmonių žemėje.

4 Viešpats staiga prabilo į Mozę, Aaroną bei Mirjamą: "Jūs trys išeikite prie Susitikimo palapinės". Jiems išėjus,

5 Viešpats nužengė debesies stulpe ir, stovėdamas palapinės įėjime, pašaukė Aaroną ir Mirjamą. Kai juodu priėjo,

6 Jis tarė jiems: "Klausykite! Jei kas tarp jūsų yra Viešpaties pranašas, Aš jam apsireiškiu regėjime arba kalbu sapne.

7 Ne taip yra su mano tarnu Moze, kuris yra ištikimas visuose mano namuose.

8 Su juo Aš kalbuosi veidas į veidą, atvirai, o ne neaiškiais žodžiais, ir jis mato mano pavidalą. Kaip judu nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?"

9 Užsirūstinęs Viešpats pasitraukė.

10 Pasitraukė ir debesis nuo palapinės. Staiga Mirjamą išbėrė raupsai, ji pabalo kaip sniegas. Aaronas, pažvelgęs į ją ir pamatęs ją apdengtą raupsais,

11 tarė Mozei: "Maldauju, mano valdove, tenepasilieka ant mudviejų ši nuodėmė, kurią padarėme per savo kvailumą.

12 Tenebūna ji kaip kūdikis, negyvas gimęs, kurio kūno dalis jau sugedus".

13 Mozė šaukėsi Viešpaties: "Maldauju, o Dieve, išgydyk ją".

14 Viešpats jam atsakė: "Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi rausti bent septynias dienas? Tebūna atskirta septynias dienas nuo stovyklos ir paskui bus pašaukta atgal".

15 Mirjama buvo septynias dienas atskirta nuo stovyklos, ir tauta nepajudėjo iš vietos, kol Mirjama nebuvo pašaukta atgal.

16 Po to izraelitai iškeliavo iš Haceroto ir apsistojo Parano dykumoje.