1 Then Naomi her mother in law said unto her, My daughter, shall I not seek rest for thee, that it may be well with thee? 2 And now is not Boaz of our kindred, with whose maidens thou wast? Behold, he winnoweth barley to night in the threshingfloor. 3 Wash thyself therefore, and anoint thee, and put thy raiment upon thee, and get thee down to the floor: but make not thyself known unto the man, until he shall have done eating and drinking. 4 And it shall be, when he lieth down, that thou shalt mark the place where he shall lie, and thou shalt go in, and uncover his feet, and lay thee down; and he will tell thee what thou shalt do. 5 And she said unto her, All that thou sayest unto me I will do.

6 And she went down unto the floor, and did according to all that her mother in law bade her. 7 And when Boaz had eaten and drunk, and his heart was merry, he went to lie down at the end of the heap of corn: and she came softly, and uncovered his feet, and laid her down.

8 And it came to pass at midnight, that the man was afraid, and turned himself: and, behold, a woman lay at his feet. 9 And he said, Who art thou? And she answered, I am Ruth thine handmaid: spread therefore thy skirt over thine handmaid; for thou art a near kinsman. 10 And he said, Blessed be thou of the LORD, my daughter: for thou hast shewed more kindness in the latter end than at the beginning, inasmuch as thou followedst not young men, whether poor or rich. 11 And now, my daughter, fear not; I will do to thee all that thou requirest: for all the city of my people doth know that thou art a virtuous woman. 12 And now it is true that I am thy near kinsman: howbeit there is a kinsman nearer than I. 13 Tarry this night, and it shall be in the morning, that if he will perform unto thee the part of a kinsman, well; let him do the kinsman’s part: but if he will not do the part of a kinsman to thee, then will I do the part of a kinsman to thee, as the LORD liveth: lie down until the morning.

14 And she lay at his feet until the morning: and she rose up before one could know another. And he said, Let it not be known that a woman came into the floor. 15 Also he said, Bring the vail that thou hast upon thee, and hold it. And when she held it, he measured six measures of barley, and laid it on her: and she went into the city. 16 And when she came to her mother in law, she said, Who art thou, my daughter? And she told her all that the man had done to her. 17 And she said, These six measures of barley gave he me; for he said to me, Go not empty unto thy mother in law. 18 Then said she, Sit still, my daughter, until thou know how the matter will fall: for the man will not be in rest, until he have finished the thing this day.

1 Noomė tarė Rūtai: "Mano dukra, ar ne laikas man pasirūpinti vieta, kur tu galėtum ramiai gyventi?

2 Boozas, su kurio tarnaitėmis tu dirbai, yra mūsų giminaitis. Jis šį vakarą vėtys miežius klojime.

3 Nusiprausk, pasitepk, apsivilk geriausiu rūbu ir nueik į klojimą. Nepasirodyk jam, kol jis pavalgys ir atsiguls.

4 Kai jis atsiguls, įsidėmėk vietą, kur jis guli; priėjusi atidenk jo kojas ir atsigulk. Jis tau pasakys, ką daryti".

5 Ji atsakė: "Visa, ką man sakai, padarysiu".

6 Nuėjusi į klojimą, ji pasielgė taip, kaip jai anyta patarė.

7 Boozas, pavalgęs ir atsigėręs, buvo patenkintas ir atsigulė javų krūvos gale. Rūta tyliai priėjo, atidengė jo kojas ir atsigulė.

8 Vidurnaktį pabudęs žmogus nusigando, pamatęs moterį, gulinčią prie jo kojų.

9 Jis paklausė: "Kas tu esi?" Ji atsakė: "Aš esu tavo tarnaitė Rūta. Ištiesk savo apsiaustą ant savo tarnaitės, nes tu esi artimas giminaitis".

10 Jis sakė: "Viešpats telaimina tave, mano dukra. Tavo paskutinis poelgis yra geresnis už pirmutinį, nes tu neieškojai jaunuolio, turtingo ar beturčio.

11 Nebijok, mano dukra. Visa, ko prašai, aš padarysiu. Visi šio miesto gyventojai žino, kad tu esi dora moteris.

12 Tikrai aš esu artimas tavo giminaitis, tačiau yra kitas, dar artimesnis už mane.

13 Pasilik šią naktį čia. O rytoj, jei jis tave paims,­gerai, tegul paima. O jei jis nenorės tavęs paimti, kaip Viešpats gyvas, aš tave paimsiu! Gulėk iki ryto".

14 Ji gulėjo prie jo kojų iki ryto ir atsikėlė, kai žmogus žmogaus dar negalėjo atpažinti. Jis sakė jai: "Žiūrėk, kad niekas nesužinotų, jog moteris buvo klojime".

15 Jis liepė jai ištiesti savo apsiaustą, kuriuo ji buvo apsisiautusi. Atseikėjęs šešis saikus miežių, jis supylė į apsiaustą ir užkėlė jai ant pečių. Taip ji grįžo į miestą.

16 Namuose anyta klausė: "Kaip tau sekėsi, mano dukra?" Ji papasakojo jai visa, kas įvyko,

17 ir sakė: "Šituos šešis saikus miežių jis man davė ir pasakė: ‘Tu neturi grįžti tuščiomis pas savo anytą’ ".

18 Noomė tarė: "Dabar palauk, mano dukra, kol sužinosi, kaip viskas baigsis. Jis nenurims, kol visko nesutvarkys dar šiandien".