1 Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius,

2 kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai,

3 tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą,

4 kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas.

5 Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių.

6 Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

7 Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

8 Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį,

9 kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.

10 Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia.

11 Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje.

12 Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.

13 Bet angelas jam tarė: "Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu.

14 Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu,

15 nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,

16 ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą.

17 Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą".

18 Tada Zacharijas atsakė angelui: "Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna".

19 Angelas jam atsakė: "Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią.

20 Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu".

21 Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventykloje.

22 Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventykloje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

23 Tarnavimo dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

24 Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elžbieta pastojo ir penkis mėnesius slėpėsi, sakydama:

25 "Tai Viešpats man davė; Jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse".

26 Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą

27 pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

28 Atėjęs pas ją, angelas tarė: "Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų!"

29 Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.

30 O angelas jai tarė: "Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

31 Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

32 Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą;

33 Jis valdys Jokūbo namus per amžius, ir Jo karalystei nebus galo".

34 Marija paklausė angelą: "Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?"

35 Angelas jai atsakė, tardamas: "Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

36 Tavo giminaitė Elžbieta, kuri buvo laikoma nevaisinga, pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas jai,

37 nes Dievui nėra negalimų dalykų".

38 Tada Marija atsakė: "Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį". Ir angelas nuo jos pasitraukė.

39 Tomis dienomis Marija atsikėlusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą.

40 Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elžbietą.

41 Vos tik Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, suspurdėjo kūdikis jos įsčiose, o pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios.

42 Ji balsiai sušuko ir tarė: "Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

43 Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!

44 Štai vos tik tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.

45 Laiminga patikėjusi, nes išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta".

46 O Marija prabilo: "Mano siela šlovina Viešpatį,

47 ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

48 nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

49 nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!

50 Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

51 Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones.

52 Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius.

53 Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido.

54 Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą,

55 kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­Abraomui ir jo palikuonims per amžius".

56 Marija išbuvo su Elžbieta apie tris mėnesius ir sugrįžo į savo namus.

57 Elžbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus.

58 Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokį didį gailestingumą parodė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

59 Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu­Zachariju.

60 Atsakydama jo motina tarė: "O, ne! Jis vadinsis Jonas".

61 Jie jai sakė: "Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo".

62 Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį.

63 Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: "Jo vardas­Jonas". Ir visi stebėjosi.

64 Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo, šlovindamas Dievą.

65 Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius.

66 Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: "Kas gi bus iš to vaiko?" Ir Viešpaties ranka buvo su juo.

67 Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo:

68 "Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.

69 Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose,

70 kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis,

71 jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia,

72 tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą,

73 priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

74 išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

75 per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.­

76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

77 tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą

78 ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių,

79 kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią".

80 Kūdikis augo ir tvirtėjo dvasia. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.

1 Visto que muitos têm empreendido fazer uma narração coordenada dos fatos que entre nós se realizaram,

2 segundo no-los transmitiram os que desde o princípio foram testemunhas oculares e ministros da palavra,

3 também a mim, depois de haver investido tudo cuidadosamente desde o começo, pareceu-me bem, ó excelentíssimo Teófilo, escrever-te uma narração em ordem.

4 para que conheças plenamente a verdade das coisas em que foste instruído.

5 Houve nos dias do Rei Herodes, rei da Judéia, um sacerdote chamado Zacarias, da turma de Abias; e sua mulher era descendente de Arão, e chamava-se Isabel.

6 Ambos eram justos diante de Deus, andando irrepreensíveis em todos os mandamentos e preceitos do Senhor.

7 Mas não tinham filhos, porque Isabel era estéril, e ambos avançados em idade.

8 Ora, estando ele a exercer as funções sacerdotais perante Deus, na ordem da sua turma,

9 segundo o costume do sacerdócio, coube-lhe por sorte entrar no santuário do Senhor, para oferecer o incenso;

10 e toda a multidão do povo orava da parte de fora, à hora do incenso.

11 Apareceu-lhe, então, um anjo do Senhor, em pé à direita do altar do incenso.

12 E Zacarias, vendo-o, ficou turbado, e o temor o assaltou.

13 Mas o anjo lhe disse: Não temais, Zacarias; porque a tua oração foi ouvida, e Isabel, tua mulher, te dará à luz um filho, e lhe porás o nome de João;

14 e terás alegria e regozijo, e muitos se alegrarão com o seu nascimento;

15 porque ele será grande diante do Senhor; não beberá vinho, nem bebida forte; e será cheio do Espírito Santo já desde o ventre de sua mãe;

16 converterá muitos dos filhos de Israel ao Senhor seu Deus;

17 irá adiante dele no espírito e poder de Elias, para converter os corações dos pais aos filhos, e os rebeldes à prudência dos justos, a fim de preparar para o Senhor um povo apercebido.

18 Disse então Zacarias ao anjo: Como terei certeza disso? pois eu sou velho, e minha mulher também está avançada em idade.

19 Ao que lhe respondeu o anjo: Eu sou Gabriel, que assisto diante de Deus, e fui enviado para te falar e te dar estas boas novas;

20 e eis que ficarás mudo, e não poderás falar até o dia em que estas coisas aconteçam; porquanto não creste nas minhas palavras, que a seu tempo hão de cumprir-se.

21 O povo estava esperando Zacarias, e se admirava da sua demora no santuário.

22 Quando saiu, porém, não lhes podia falar, e perceberam que tivera uma visão no santuário. E falava-lhes por acenos, mas permanecia mudo.

23 E, terminados os dias do seu ministério, voltou para casa.

24 Depois desses dias Isabel, sua mulher, concebeu, e por cinco meses se ocultou, dizendo:

25 Assim me fez o Senhor nos dias em que atentou para mim, a fim de acabar com o meu opróbrio diante dos homens.

26 Ora, no sexto mês, foi o anjo Gabriel enviado por Deus a uma cidade da Galiléia, chamada Nazaré,

27 a uma virgem desposada com um varão cujo nome era José, da casa de Davi; e o nome da virgem era Maria.

28 E, entrando o anjo onde ela estava disse: Salve, agraciada; o Senhor é contigo.

29 Ela, porém, ao ouvir estas palavras, turbou-se muito e pôs-se a pensar que saudação seria essa.

30 Disse-lhe então o anjo: Não temas, Maria; pois achaste graça diante de Deus.

31 Eis que conceberás e darás à luz um filho, ao qual porás o nome de Jesus.

32 Este será grande e será chamado filho do Altíssimo; o Senhor Deus lhe dará o trono de Davi seu pai;

33 e reinará eternamente sobre a casa de Jacó, e o seu reino não terá fim.

34 Então Maria perguntou ao anjo: Como se fará isso, uma vez que não conheço varão?

35 Respondeu-lhe o anjo: Virá sobre ti o Espírito Santo, e o poder do Altíssimo te cobrirá com a sua sombra; por isso o que há de nascer será chamado santo, Filho de Deus.

36 Eis que também Isabel, tua parenta concebeu um filho em sua velhice; e é este o sexto mês para aquela que era chamada estéril;

37 porque para Deus nada será impossível.

38 Disse então Maria. Eis aqui a serva do Senhor; cumpra-se em mim segundo a tua palavra. E o anjo ausentou-se dela.

39 Naqueles dias levantou-se Maria, foi apressadamente à região montanhosa, a uma cidade de Judá,

40 entrou em casa de Zacarias e saudou a Isabel.

41 Ao ouvir Isabel a saudação de Maria, saltou a criancinha no seu ventre, e Isabel ficou cheia do Espírito Santo,

42 e exclamou em alta voz: Bendita és tu entre as mulheres, e bendito é o fruto do teu ventre!

43 E donde me provém isto, que venha visitar-me a mãe do meu Senhor?

44 Pois logo que me soou aos ouvidos a voz da tua saudação, a criancinha saltou de alegria dentro de mim.

45 Bem-aventurada aquela que creu que se hão de cumprir as coisas que da parte do Senhor lhe foram ditas.

46 Disse então Maria: A minha alma engrandece ao Senhor,

47 e o meu espírito exulta em Deus meu Salvador;

48 porque atentou na condição humilde de sua serva. Desde agora, pois, todas as gerações me chamarão bem-aventurada,

49 porque o Poderoso me fez grandes coisas; e santo é o seu nome.

50 E a sua misericórdia vai de geração em geração sobre os que o temem.

51 Com o seu braço manifestou poder; dissipou os que eram soberbos nos pensamentos de seus corações;

52 depôs dos tronos os poderosos, e elevou os humildes.

53 Aos famintos encheu de bens, e vazios despediu os ricos.

54 Auxiliou a Isabel, seu servo, lembrando-se de misericórdia

55 {como falou a nossos pais} para com Abraão e a sua descendência para sempre.

56 E Maria ficou com ela cerca de três meses; e depois voltou para sua casa.

57 Ora, completou-se para Isabel o tempo de dar à luz, e teve um filho.

58 Ouviram seus vizinhos e parentes que o Senhor lhe multiplicara a sua misericórdia, e se alegravam com ela.

59 Sucedeu, pois, no oitavo dia, que vieram circuncidar o menino; e queriam dar-lhe o nome de seu pai, Zacarias.

60 Respondeu, porém, sua mãe: De modo nenhum, mas será chamado João.

61 Ao que lhe disseram: Ninguém há na tua parentela que se chame por este nome.

62 E perguntaram por acenos ao pai como queria que se chamasse.

63 E pedindo ele uma tabuinha, escreveu: Seu nome é João. E todos se admiraram.

64 Imediatamente a boca se lhe abriu, e a língua se lhe soltou; louvando a Deus.

65 Então veio temor sobre todos os seus vizinhos; e em toda a região montanhosa da Judéia foram divulgadas todas estas coisas.

66 E todos os que delas souberam as guardavam no coração, dizendo: Que virá a ser, então, este menino? Pois a mão do Senhor estava com ele.

67 Zacarias, seu pai, ficou cheio do Espírito Santo e profetizou, dizendo:

68 Bendito, seja o Senhor Deus de Israel, porque visitou e remiu o seu povo,

69 e para nós fez surgir uma salvação poderosa na casa de Davi, seu servo;

70 assim como desde os tempos antigos tem anunciado pela boca dos seus santos profetas;

71 para nos livrar dos nossos inimigos e da mão de todos os que nos odeiam;

72 para usar de misericórdia com nossos pais, e lembrar-se do seu santo pacto

73 e do juramento que fez a Abrão, nosso pai,

74 de conceder-nos que, libertados da mão de nossos inimigos, o servíssemos sem temor,

75 em santidade e justiça perante ele, todos os dias da nossa vida.

76 E tu, menino, serás chamado profeta do Altíssimo, porque irás ante a face do Senhor, a preparar os seus caminhos;

77 para dar ao seu povo conhecimento da salvação, na remissão dos seus pecados,

78 graças à entranhável misericórdia do nosso Deus, pela qual nos há de visitar a aurora lá do alto,

79 para alumiar aos que jazem nas trevas e na sombra da morte, a fim de dirigir os nossos pés no caminho da paz.

80 Ora, o menino crescia, e se robustecia em espírito; e habitava nos desertos até o dia da sua manifestação a Israel.