1 Viešpats kalbėjo man:

2 "Žmogaus sūnau, žvelk į Jeruzalę, kalbėk prieš šventyklą ir pranašauk prieš Izraelį.

3 Sakyk Izraelio kraštui: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš esu prieš tave; ištraukęs kardą iš makšties, sunaikinsiu tavo teisiuosius ir nedorėlius.

4 Kadangi naikinsiu ir teisiuosius, ir nedorėlius, tai mano kardas siaus nuo pietų iki šiaurės.

5 Tada kiekvienas žinos, jog Aš, Viešpats, ištraukęs kardą iš makšties, jo nepadėsiu’.

6 Tu, žmogaus sūnau, dejuok ir dūsauk jų akivaizdoje, lyg būtum baisioje kančioje.

7 Kai jie tave klaus: ‘Kodėl dūsauji?’, atsakyk jiems: ‘Dėl žinios, kuri ateina’. Širdys liūdės, rankos suglebs, drąsa išnyks, keliai drebės. Tai ateina ir įvyks,­sako Viešpats Dievas".

8 Viešpats kalbėjo man:

9 "Žmogaus sūnau, pranašauk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Kardas pagaląstas ir nušveistas.

10 Pagaląstas žudyti, nušveistas, kad blizgėtų kaip žaibas. Ar mes galime džiaugtis? Jis paniekina mano sūnaus skeptrą kaip paprastą lazdą.

11 Kardas nušveistas, pagaląstas ir įduotas į žudiko rankas’.

12 Žmogaus sūnau, šauk ir dejuok! Jis paruoštas mano tautai, visiems Izraelio kunigaikščiams. Siaubas dėl kardo apims tautą. Plok sau per šlaunis.

13 Tai išbandymas; kardas paniekins netgi skeptrą ir jo nebebus,­ sako Viešpats Dievas.­

14 Žmogaus sūnau, pranašauk, suplok rankomis. Tegu trečią kartą kardas žudo du kartus daugiau; tai žudymo kardas, siekiąs visus.

15 Aš nukreipiau kardą į vartus, kad širdys išsigąstų ir kritusiųjų padaugėtų. Kardas nušveistas blizga, pagaląstas žudynėms.

16 Kirsk į dešinę ir į kairę, kur ašmenys pasiekia.

17 Aš rankomis suplosiu ir patenkinsiu savo rūstybę. Aš, Viešpats, tai pasakiau".

18 Viešpats kalbėjo man:

19 "Žmogaus sūnau, pažymėk du kelius, kuriais Babilono karaliaus kardas galėtų ateiti. Abu keliai prasidės viename krašte. Kelių išsišakojime pastatyk kelrodį.

20 Jis terodo kardui kelią į amonitų Rabą ir į Judo sutvirtintą miestą Jeruzalę.

21 Babilono karalius sustojo kryžkelėje, kelių išsišakojime, ir buria: maišo strėles, klausia stabų, apžiūri kepenis.

22 Į jo dešinę pateko Jeruzalės burtas, kad paskirtų karo vadus, duotų įsakymą žudynėms, sukeltų kovos šauksmą, statytų sienų griovimo įtaisus prie vartų, supiltų pylimą, statytų įtvirtinimus.

23 Jiems atrodys, jog tai apgaulingas burtas. Bet kadangi jie prisiekė, jis primins jiems nusikaltimus.

24 Todėl Viešpats Dievas taip sako: ‘Jūs prisimenate savo kaltes ir jūsų darbai bei nuodėmės stovi jūsų akyse; jūs atsakysite už juos.

25 Susitepęs ir nedoras Izraelio kunigaikšti, tavo bausmės diena atėjo, nes tavo nedorybėms padarytas galas.

26 Nusiimk vainiką ir karaliaus karūną! Nebebus, kaip buvo. Pažemintasis bus paaukštintas, o aukštasis­pažemintas.

27 Griuvėsiais, griuvėsiais, griuvėsiais Aš jį paversiu! Jo nebebus, kol ateis turintis teisę valdyti. Jam pavesiu visa’.

28 Tu, žmogaus sūnau, pranašauk apie amonitus ir jų pasityčiojimą: ‘Kardas pagaląstas ir nušveistas žudynėms.

29 Jūsų regėjimai­apgaulė, pranašavimai­melas. Bausmė jums ateis už jūsų kaltes.

30 Ar Aš paslėpsiu savo kardą? Aš tave teisiu krašte, kur gimei, iš kurio esi kilęs.

31 Aš išliesiu ant tavęs savo rūstybę, tu pajusi mano keršto liepsnas. Atiduosiu tave į žiaurių ir įgudusių žudyti žmonių rankas.

32 Tu būsi kuras liepsnoms, tavo kraujas liks ant žemės, visi užmirš tave. Aš, Viešpats, tai kalbėjau’ ".

1 א ויהי דבר יהוה אלי לאמר

2 ב בן אדם שים פניך דרך תימנה והטף אל דרום והנבא אל יער השדה נגב

3 ג ואמרת ליער הנגב שמע דבר יהוה  כה אמר אדני יהוה הנני מצית בך אש ואכלה בך כל עץ לח וכל עץ יבש לא תכבה להבת שלהבת ונצרבו בה כל פנים מנגב צפונה

4 ד וראו כל בשר כי אני יהוה בערתיה  לא תכבה

5 ה ואמר אהה אדני יהוה המה אמרים לי הלא ממשל משלים הוא  {פ}

6 ו ויהי דבר יהוה אלי לאמר

7 ז בן אדם שים פניך אל ירושלם והטף אל מקדשים והנבא אל אדמת ישראל

8 ח ואמרת לאדמת ישראל כה אמר יהוה הנני אליך והוצאתי חרבי מתערה והכרתי ממך צדיק ורשע

9 ט יען אשר הכרתי ממך צדיק ורשע לכן תצא חרבי מתערה אל כל בשר--מנגב צפון

10 י וידעו כל בשר כי אני יהוה הוצאתי חרבי מתערה  לא תשוב עוד  {ס}

11 יא ואתה בן אדם האנח בשברון מתנים ובמרירות תאנח לעיניהם

12 יב והיה כי יאמרו אליך על מה אתה נאנח ואמרת אל שמועה כי באה ונמס כל לב ורפו כל ידים וכהתה כל רוח וכל ברכים תלכנה מים--הנה באה ונהיתה נאם אדני יהוה  {פ}

13 יג ויהי דבר יהוה אלי לאמר

14 יד בן אדם--הנבא ואמרת כה אמר אדני  אמר חרב חרב הוחדה וגם מרוטה

15 טו למען טבח טבח הוחדה למען היה לה ברק מרטה או נשיש שבט בני מאסת כל עץ

16 טז ויתן אתה למרטה לתפש בכף היא הוחדה חרב והיא מרטה לתת אותה ביד הורג

17 יז זעק והילל בן אדם--כי היא היתה בעמי היא בכל נשיאי ישראל מגורי אל חרב היו את עמי לכן ספק אל ירך

18 יח כי בחן--ומה אם גם שבט מאסת לא יהיה  נאם אדני יהוה  {פ}

19 יט ואתה בן אדם--הנבא והך כף אל כף ותכפל חרב שלישתה חרב חללים--היא חרב חלל הגדול החדרת להם

20 כ למען למוג לב והרבה המכשלים--על כל שעריהם נתתי אבחת חרב אח עשויה לברק מעטה לטבח

21 כא התאחדי הימני השימי השמילי אנה פניך מעדות

22 כב וגם אני אכה כפי אל כפי והניחתי חמתי  אני יהוה דברתי  {פ}

23 כג ויהי דבר יהוה אלי לאמר

24 כד ואתה בן אדם שים לך שנים דרכים לבוא חרב מלך בבל--מארץ אחד יצאו שניהם ויד ברא בראש דרך עיר ברא

25 כה דרך תשים--לבוא חרב את רבת בני עמון ואת יהודה בירושלם בצורה

26 כו כי עמד מלך בבל אל אם הדרך בראש שני הדרכים--לקסם קסם  קלקל בחצים שאל בתרפים ראה בכבד

27 כז בימינו היה הקסם ירושלם לשום כרים לפתח פה ברצח להרים קול בתרועה--לשום כרים על שערים לשפך סללה לבנות דיק

28 כח והיה להם כקסום (כקסם) שוא בעיניהם שבעי שבעות להם והוא מזכיר עון להתפש  {ס}

29 כט לכן כה אמר אדני יהוה יען הזכרכם עונכם בהגלות פשעיכם להראות חטאותיכם בכל עלילותיכם--יען הזכרכם בכף תתפשו  {פ}

30 ל ואתה חלל רשע נשיא ישראל אשר בא יומו בעת עון קץ  {ס}

31 לא כה אמר אדני יהוה הסיר המצנפת והרים העטרה זאת לא זאת--השפלה הגבה והגבה השפיל

32 לב עוה עוה עוה אשימנה גם זאת לא היה עד בא אשר לו המשפט ונתתיו  {פ} [ (Ezekiel 21:33) לג ואתה בן אדם הנבא ואמרת כה אמר אדני יהוה אל בני עמון ואל חרפתם ואמרת חרב חרב פתוחה לטבח מרוטה להכיל למען ברק ] [ (Ezekiel 21:34) לד בחזות לך שוא בקסם לך כזב--לתת אותך אל צוארי חללי רשעים אשר בא יומם בעת עון קץ ] [ (Ezekiel 21:35) לה השב אל תערה במקום אשר נבראת בארץ מכרותיך אשפט אתך ] [ (Ezekiel 21:36) לו ושפכתי עליך זעמי באש עברתי אפיח עליך ונתתיך ביד אנשים בערים חרשי משחית ] [ (Ezekiel 21:37) לז לאש תהיה לאכלה דמך יהיה בתוך הארץ לא תזכרי כי אני יהוה דברתי  {פ} ]