1 Prieš mirtį Dovydas tarė savo sūnui Saliamonui:

2 "Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir tikras vyras.

3 Saugok Viešpaties, savo Dievo, nurodymus, vaikščiok Jo keliais, laikykis Jo nuostatų, įsakymų, įstatymų ir įspėjimų, surašytų Mozės įstatyme, kad tau sektųsi visur ir visuomet,

4 kad Viešpats ištesėtų savo žodį, kurį Jis man kalbėjo: ‘Jei tavo sūnūs ištikimai vaikščios mano keliais, visa širdimi ir siela pasitikės manimi, tai tavo palikuonys valdys Izraelį’.

5 Be to, tu žinai, ką padarė man Cerujos sūnus Joabas, kaip jis nužudė abu Izraelio kariuomenės vadus: Nero sūnų Abnerą ir Jetero sūnų Amasą. Jis nužudė juos, taikos metu praliedamas karo kraują, ir sutepė nekaltu krauju savo diržą ir kurpes.

6 Pasielk su juo pagal savo išmintį ir neleisk jam ramiai numirti.

7 Būk malonus gileadito Barzilajaus sūnums, leisk jiems valgyti prie savo stalo, nes jie mane pasitiko, kai bėgau nuo tavo brolio Abšalomo.

8 Gero sūnus Šimis, benjaminas iš Bahurimo, mane smarkiai keikė tą dieną, kai ėjau į Machanaimą. Bet jis atėjo manęs pasitikti prie Jordano, ir aš jam prisiekiau Viešpačiu, sakydamas: ‘Aš nežudysiu tavęs’.

9 Nepalik jo nenubaudęs. Tu esi išmintingas vyras ir žinosi, kaip su juo pasielgti, kad jo žili plaukai kruvini į kapą nueitų".

10 Dovydas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste.

11 Dovydas valdė Izraelį keturiasdešimt metų. Septynerius metus jis karaliavo Hebrone ir trisdešimt trejus metus Jeruzalėje.

12 Saliamonas atsisėdo į savo tėvo Dovydo sostą, ir jo karalystė labai sustiprėjo.

13 Kartą Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. Ji klausė: "Ar atėjai taikingai?" Jis atsakė: "Taikingai".

14 Ir pridūrė: "Aš turiu tau kai ką pasakyti". Ji tarė: "Sakyk".

15 Adonijas tarė: "Tu žinai, kad aš turėjau valdyti Izraelį ir visas Izraelis to laukė. Tačiau viskas kitaip išėjo ir karalystė teko mano broliui, nes taip buvo Viešpaties skirta.

16 Neatmesk mano prašymo". Ji tarė: "Sakyk".

17 Jis sakė: "Prašau, pakalbėk su karaliumi Saliamonu. Jis tikrai išklausys tave ir leis man vesti šunemietę Abišagą".

18 Batšeba atsakė: "Gerai, aš pakalbėsiu su karaliumi dėl tavęs".

19 Batšeba nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti už Adoniją. Karalius atsistojęs pasitiko ją ir nusilenkė jai. Tada atsisėdo į savo sostą, o karaliaus motinai buvo skirta vieta jo dešinėje.

20 Ji tarė: "Aš atėjau pas tave su mažu prašymu, karaliau. Neatsakyk man!" Karalius jai tarė: "Prašyk, motin! Aš neatsakysiu tau".

21 Ji tarė: "Leisk Adonijui, savo broliui, vesti šunemietę Abišagą".

22 Karalius Saliamonas atsakė savo motinai: "Kodėl tu prašai Adonijui tik šunemietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės, nes jis yra mano vyresnysis brolis ir su juo yra kunigas Abjataras bei Cerujos sūnus Joabas".

23 Karalius Saliamonas prisiekė Viešpačiu: "Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei šitas jo prašymas nekainuos Adonijui gyvybės.

24 Kaip gyvas Viešpats, kuris man suteikė karalystę, pasodino mane į mano tėvo Dovydo sostą ir įkūrė man namus, kaip buvo pažadėjęs, šiandien Adonijas mirs".

25 Karalius Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, kuris nužudė Adoniją.

26 Kunigui Abjatarui karalius įsakė: "Eik į Anatotą, į savo žemę. Nors esi nusipelnęs mirties, bet šiandien nebausiu tavęs mirtimi, nes tu nešiojai Viešpaties Dievo skrynią mano tėvo Dovydo laikais ir kentėjai su juo visus vargus, kuriuos jis kentėjo".

27 Saliamonas pašalino Abjatarą iš kunigo tarnystės. Taip išsipildė Viešpaties žodis, kurį Jis kalbėjo apie Elio giminę Šilojuje.

28 Kai ta žinia pasiekė Joabą, jis nubėgo į Viešpaties palapinę ir nusitvėrė už aukuro ragų. Joabas buvo išvien su Adoniju, nors Abšalomo jis nerėmė.

29 Kai karaliui Saliamonui pranešė, kad Joabas pabėgo į Viešpaties palapinę ir stovi šalia aukuro, Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają ir įsakė nužudyti Joabą.

30 Benajas, atėjęs prie Viešpaties palapinės, jam tarė: "Karalius įsako: ‘Išeik!’ " Bet Joabas atsakė: "Neisiu, bet mirsiu čia". Tada Benajas pranešė karaliui, ką Joabas atsakė.

31 Karalius jam atsakė: "Daryk, kaip jis sakė: nužudyk jį ir palaidok, kad būtų pašalintas Joabo nekaltai pralietas kraujas nuo manęs ir mano tėvo namų.

32 Viešpats jo kraują grąžins ant jo galvos, nes jis, mano tėvui nežinant, nužudė du vyrus, teisesnius ir geresnius už save: Nero sūnų Abnerą, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jetero sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą.

33 Jų kraujas sugrįš ant Joabo galvos ir ant jo palikuonių per amžius, bet Dovydui, jo palikuonims, namams ir sostui tebūna nuo Viešpaties amžina ramybė" .

34 Jehojados sūnus Benajas nuėjo, nužudė jį ir palaidojo jam priklausančioje žemėje dykumoje.

35 Karalius paskyrė jo vieton kariuomenės vadu Jehojados sūnų Benają, o kunigą Cadoką­į Abjataro vietą.

36 Po to karalius pasikvietė Šimį ir jam sakė: "Pasistatyk namus Jeruzalėje, čia gyvenk ir niekur neišeik.

37 Jei kurią dieną išeisi ir pereisi Kidrono upelį, tikrai mirsi. Tavo kraujas bus ant tavo paties galvos".

38 Šimis atsakė karaliui: "Gerai pasakyta. Kaip mano valdovas karalius įsakė, taip aš darysiu". Šimis ilgai gyveno Jeruzalėje.

39 Po trejų metų du Šimio tarnai pabėgo pas Maakos sūnų Achišą, Gato karalių. Kai Šimiui pranešė, kad jo tarnai Gate,

40 jis, pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą savo tarnų ieškoti; ir Šimis, juos suradęs, parsivedė iš Gato.

41 Saliamonui buvo pranešta, kad Šimis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir grįžo.

42 Karalius pasikvietė Šimį ir jam tarė: "Ar aš neprisaikdinau tavęs Viešpačiu, kad tą dieną, kai tu iš Jeruzalės išeisi ir kur nors išvyksi, tikrai mirsi? Tu man sakei: ‘Gerai pasakyta’.

43 Kodėl nesilaikei Viešpaties priesaikos ir mano įsakymo, kurį tau buvau davęs?

44 Tu žinai nedorybes, kurias padarei mano tėvui Dovydui. Viešpats sugrąžins tavo nedorybes ant tavo galvos.

45 Karalius Saliamonas bus palaimintas ir Dovydo sostas bus įtvirtintas Viešpaties akivaizdoje per amžius".

46 Karalius įsakė Jehojados sūnui Benajui, ir jis išėjęs užmušė Šimį. Karalystė buvo įtvirtinta Saliamono rankose.

1 Kiam por David alproksimiĝis la tempo por morti, li testamentis al sia filo Salomono jene:

2 Mi foriras la vojon de la tuta mondo; sed vi tenu vin forte kaj estu viro.

3 Kaj observu la ordonojn de la Eternulo, via Dio, irante laŭ Liaj vojoj, plenumante Liajn leĝojn, ordonojn, decidojn, kaj regulojn, kiel estas skribite en la instruo de Moseo, por ke vi estu saĝa en ĉio, kion vi faros, kaj kien ajn vi vin turnos;

4 por ke la Eternulo plenumu Sian vorton, kiun Li diris pri mi, parolante:Se viaj filoj observos siajn vojojn, irante antaŭ Mi en vero per sia tuta koro kaj per sia tuta animo, tiam ne mankos ĉe vi viro sur la trono de Izrael.

5 Ankaŭ vi scias, kion faris al mi Joab, filo de Ceruja, kion li faris al la du militestroj de Izrael, al Abner, filo de Ner, kaj al Amasa, filo de Jeter, ke li mortigis ilin kaj verŝis militan sangon en tempo de paco kaj makulis per milita sango sian zonon sur siaj lumboj kaj siajn ŝuojn sur siaj piedoj.

6 Agu laŭ via saĝo, ke vi ne lasu al liaj grizaj haroj iri en paco en Ŝeolon.

7 Sed al la filoj de Barzilaj, la Gileadano, faru favoron, kaj ili estu inter la manĝantoj ĉe via tablo; ĉar ili tiel alproksimiĝis al mi, kiam mi forkuris de via frato Abŝalom.

8 Kaj jen ĉe vi estas Ŝimei, filo de Gera, Benjamenido el Baĥurim; li malbenis min per kruela malbeno, kiam mi iris al Maĥanaim; sed li venis al mi renkonte ĉe Jordan, kaj mi ĵuris al li per la Eternulo, dirante:Mi ne mortigos vin per glavo.

9 Sed nun ne lasu lin senpuna, ĉar vi estas homo saĝa, kaj vi scias, kion vi devas fari al li, por malsuprenigi liajn grizajn harojn en sango en Ŝeolon.

10 Kaj David ekdormis kun siaj patroj, kaj oni lin enterigis en la urbo de David.

11 La tempo, kiun David reĝis super Izrael, estis kvardek jaroj:en Ĥebron li reĝis sep jarojn, kaj en Jerusalem li reĝis tridek tri jarojn.

12 Kaj Salomono sidis sur la trono de sia patro David, kaj lia reĝado tre fortikiĝis.

13 Adonija, filo de Ĥagit, venis al Bat-Ŝeba, patrino de Salomono. Ŝi diris:Ĉu kun paco vi venas? Kaj li respondis:Kun paco.

14 Kaj li diris:Mi havas aferon al vi. Ŝi respondis:Parolu.

15 Kaj li diris:Vi scias, ke la regno apartenis al mi, kaj al mi ĉiuj Izraelidoj turnis sian vizaĝon, ke mi reĝu; sed la reĝado deturniĝis kaj transiris al mia frato, ĉar de la Eternulo ĝi estis destinita al li.

16 Nun unu peton mi petas de vi, ne rifuzu al mi. Kaj ŝi diris al li:Parolu.

17 Kaj li diris:Diru, mi petas, al la reĝo Salomono (ĉar li ne rifuzos al vi), ke li donu al mi la Ŝunemaninon Abiŝag kiel edzinon.

18 Kaj Bat-Ŝeba diris:Bone, mi parolos pri vi kun la reĝo.

19 Kaj Bat-Ŝeba venis al la reĝo Salomono, por paroli al li pri Adonija. La reĝo leviĝis renkonte al ŝi kaj adorkliniĝis antaŭ ŝi kaj sidiĝis sur sia trono. Kaj oni starigis tronon por la patrino de la reĝo, kaj ŝi sidiĝis dekstre de li.

20 Kaj ŝi diris:Unu malgrandan peton mi petos de vi, ne rifuzu al mi. Kaj la reĝo diris al ŝi:Petu, mia patrino, ĉar mi ne rifuzos al vi.

21 Kaj ŝi diris:La Ŝunemanino Abiŝag estu donata kiel edzino al via frato Adonija.

22 Tiam respondis la reĝo Salomono kaj diris al sia patrino:Kial vi petas la Ŝunemaninon Abiŝag por Adonija? petu por li ankaŭ la reĝecon, ĉar li estas mia pli aĝa frato-por li, kaj por la pastro Ebjatar, kaj por Joab, filo de Ceruja.

23 Kaj la reĝo Salomono ĵuris per la Eternulo, dirante:Tion kaj pli faru al mi la Eternulo; kontraŭ sia vivo Adonija diris tiujn vortojn.

24 Nun, kiel vivas la Eternulo, kiu min konfirmis kaj min sidigis sur la trono de mia patro David kaj kiu aranĝis al mi domon laŭ Sia promeso, hodiaŭ Adonija estos mortigita.

25 Kaj la reĝo Salomono sendis Benajan, filon de Jehojada, kaj ĉi tiu frapis lin, kaj li mortis.

26 Kaj al la pastro Ebjatar la reĝo diris:Iru en Anatoton, sur vian kampon; vi meritas la morton, sed mi nun ne mortigos vin, ĉar vi portis la keston de la Sinjoro, la Eternulo, antaŭ mia patro David, kaj ĉar vi suferis ĉion, kion suferis mia patro.

27 Kaj Salomono forigis Ebjataron, ke li ne estu plu pastro al la Eternulo; por ke plenumiĝu la vorto de la Eternulo, kiun Li diris pri la domo de Eli en Ŝilo.

28 La famo pri tio atingis Joabon (ĉar Joab aliĝis al Adonija, kvankam al Abŝalom li ne aliĝis); kaj Joab forkuris en la tabernaklon de la Eternulo kaj ekkaptis la kornojn de la altaro.

29 Oni raportis al la reĝo Salomono, ke Joab forkuris en la tabernaklon de la Eternulo kaj estas nun ĉe la altaro. Tiam Salomono sendis Benajan, filon de Jehojada, dirante al li:Iru, mortigu lin.

30 Benaja venis en la tabernaklon de la Eternulo, kaj diris al li:Tiele diras la reĝo:Eliru! Sed tiu respondis:Ne, ĉi tie mi mortu. Kaj Benaja raportis tion al la reĝo, dirante:Tiele diris Joab, kaj tiele li respondis al mi.

31 Tiam la reĝo diris al li:Faru, kiel li diris, mortigu lin kaj enterigu lin; por ke vi forigu de mi kaj de la domo de mia patro la senkulpan sangon, kiun Joab verŝis.

32 La Eternulo refaligu lian sangon sur lian kapon, pro tio, ke li mortigis du virojn, kiuj estis pli virtaj kaj pli bonaj ol li, kaj li mortigis ilin per glavo, dum mia patro David tion ne sciis:Abneron, filon de Ner, militestron de Izrael, kaj Amasan, filon de Jeter, militestron de Jehuda.

33 Ilia sango falu sur la kapon de Joab kaj sur la kapon de lia idaro por eterne; sed al David kaj al lia idaro kaj al lia domo kaj al lia trono estu paco por eterne de la Eternulo.

34 Tiam Benaja, filo de Jehojada, iris kaj frapis lin kaj mortigis lin, kaj oni enterigis lin en lia domo en la dezerto.

35 Kaj la reĝo starigis Benajan, filon de Jehojada, anstataŭ li kiel militestron, kaj la pastron Cadok la reĝo starigis anstataŭ Ebjatar.

36 Kaj la reĝo sendis por voki Ŝimein, kaj li diris al li:Konstruu al vi domon en Jerusalem, kaj loĝu tie kaj nenien eliru el tie;

37 se iun tagon vi eliros kaj transiros la torenton Kidron, tiam sciu, ke vi nepre mortos; via sango estos sur via kapo.

38 Kaj Ŝimei diris al la reĝo:Bone; kiel diris mia sinjoro la reĝo, tiel via servanto faros. Kaj Ŝimei loĝis en Jerusalem multe da tempo.

39 Sed post paso de tri jaroj forkuris du sklavoj de Ŝimei al Aĥiŝ, filo de Maaĥa, reĝo de Gat. Kaj oni sciigis al Ŝimei, dirante:Jen viaj sklavoj estas en Gat.

40 Tiam Ŝimei leviĝis, kaj selis sian azenon kaj iris en Gaton al Aĥiŝ, por serĉi siajn sklavojn. Kaj Ŝimei iris, kaj revenigis siajn sklavojn el Gat.

41 Kaj oni raportis al Salomono, ke Ŝimei foriris el Jerusalem en Gaton kaj revenis.

42 Tiam la reĝo sendis, kaj vokigis Ŝimein, kaj diris al li:Mi ĵurligis ja vin per la Eternulo kaj avertis vin, dirante, ke se iun tagon vi ien ajn foriros, tiam sciu, ke vi nepre mortos; kaj vi diris al mi:Bona estas tio, kion mi aŭdis.

43 Kial do vi ne observis la ĵuron per la Eternulo, kaj la ordonon, kiun mi faris al vi?

44 Kaj la reĝo diris al Ŝimei:Vi scias la tutan malbonon, kiun via koro scias kaj kiun vi faris al mia patro David; la Eternulo repagu vian malbonon sur via kapo.

45 Sed la reĝo Salomono estu benata, kaj la trono de David staru forte antaŭ la Eternulo eterne.

46 Kaj la reĝo ordonis al Benaja, filo de Jehojada, kaj ĉi tiu iris kaj frapis tiun, kaj tiu mortis. Kaj la regno fortikiĝis en la manoj de Salomono.