1 Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi.

2 Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta.

3 Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti.

4 Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti.

5 Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo.

6 Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti.

7 Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti.

8 Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai.

9 Kokią naudą turi tas, kuris dirba, iš savo triūso?

10 Aš regėjau užduotį, kurią Dievas davė žmonių vaikams.

11 Jis skirtu laiku viską puikiai padarė. Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas žmogus nesuvoktų Dievo darbų nuo pradžios iki galo.

12 Aš supratau, kad žmonėms nėra nieko geresnio, kaip linksmintis ir daryti gera savo gyvenime.

13 Tai yra Dievo dovana, kad žmogus valgo, geria ir džiaugiasi savo darbo gėrybėmis.

14 Aš žinau, kad visa, ką Dievas daro, yra amžina,­nieko negalima nei pridėti, nei atimti. Dievas daro tai, kad žmonės Jo bijotų.

15 Kas buvo, tas ir yra, o kas bus, jau yra buvę. Dievas pašaukia praeitį.

16 Aš mačiau po saule: teismo vietoje­nedorybė, teisingumo vietoje­neteisybė.

17 Tariau savo širdyje: "Dievas teis teisųjį ir nedorėlį, nes Jis paskyrė laiką kiekvienam įvykiui ir darbui".

18 Aš galvojau savo širdyje apie žmones: "Dievas bando juos ir leidžia jiems suprasti, kad jie patys iš savęs tėra gyvuliai".

19 Žmonėms atsitinka kaip ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė.

20 Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis.

21 Kas žino žmogaus dvasią, kuri kyla aukštyn, ir gyvulių kvapą, kuris eina žemyn, į žemę?

22 Aš supratau, kad žmogui nėra nieko geresnio, kaip džiaugtis savo darbais, nes tai yra jo dalia. Nes kas gi jam parodys, kas bus po jo?

1 Por ĉio estas sezono, kaj tempo difinita estas por ĉiu afero sub la suno;

2 estas tempo por naskiĝi, kaj tempo por morti; estas tempo por planti, kaj tempo por elŝiri la plantitaĵon;

3 estas tempo por mortigi, kaj tempo por kuraci; estas tempo por detrui, kaj tempo por konstrui;

4 estas tempo por plori, kaj tempo por ridi; estas tempo por ĝemi, kaj tempo por danci;

5 estas tempo por disĵeti ŝtonojn, kaj tempo por kolekti ŝtonojn; estas tempo por ĉirkaŭbraki, kaj tempo por foriri de ĉirkaŭbrakado;

6 estas tempo por serĉi, kaj tempo por perdi; estas tempo por konservi, kaj tempo por forĵeti;

7 estas tempo por disŝiri, kaj tempo por kunkudri; estas tempo por silenti, kaj tempo por paroli;

8 estas tempo por ami, kaj tempo por malami; estas tempo por milito, kaj tempo por paco.

9 Kian profiton havas faranto de tio, kion li laboras?

10 Mi vidis la penemecon, kiun Dio donis al la homidoj, por ke ili turmentiĝu per ĝi.

11 Ĉion Li kreis bela ĝiatempe; kaj scion pri la mondo Li enmetis en ilian koron, sed tiel, ke homo ne povas kompreni la farojn, kiujn faris Dio de la komenco ĝis la fino.

12 Mi scias, ke ekzistas nenia bono por ili, krom ĝoji kaj fari bonon en sia vivo.

13 Kaj se homo manĝas kaj trinkas kaj ĝuas bonon de sia tuta laborado, tio estas dono de Dio.

14 Mi scias, ke ĉio, kion faras Dio, restas eterne; al ĝi oni nenion povas aldoni, kaj de ĝi oni nenion povas depreni; kaj Dio tion faris, ke oni Lin timu.

15 Kio fariĝis, tio ekzistas de longe; kaj kio estas fariĝonta, tio antaŭ longe jam estis, kaj Dio revokas pasintaĵon.

16 Ankoraŭ mi vidis sub la suno:en la loko de juĝo, ke tie estas maljusteco; en la loko de vero, ke tie estas malico.

17 Mi diris en mia koro:Piulon kaj malpiulon juĝos Dio; ĉar estas tempo por ĉiu afero, kaj por ĉio, kio fariĝas tie.

18 Mi diris en mia koro:Ĉi tio estas pri la homidoj, ke Dio ilin elprovu, kaj ke ili vidu, ke ili estas bruto per si mem.

19 Ĉar la sorto de homidoj kaj la sorto de bruto estas sorto egala:kiel ĉi tiuj mortas, tiel mortas ankaŭ tiuj, kaj sama spirito estas en ĉiuj; kaj supereco de homo kontraŭ bruto ne ekzistas, ĉar ĉio estas vantaĵo.

20 Ĉiuj iras al unu loko:ĉiuj fariĝis el polvo, kaj ĉiuj refariĝos polvo.

21 Kiu scias, ĉu la spirito de homidoj leviĝas supren, kaj ĉu la spirito de bruto malleviĝas malsupren en la teron?

22 Kaj mi ekvidis, ke ekzistas nenio pli bona, ol ke homo ĝuu plezuron de siaj faroj, ĉar tia estas lia sorto; ĉar kiu alkondukos lin, por vidi, kio estas post li?