1 Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, padaryti tobulus tuos, kurie artinasi.2 Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių?3 Priešingai: jos metai iš metų vis primena nuodėmes.4 Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes.5 Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: "Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną.6 Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.7 Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!’ "8 Anksčiau pasakęs: "Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai",­jos aukojamos pagal Įstatymą,­9 paskui paskelbė: "Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios". Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita.10 Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.11 Kiekvienas kunigas diena iš dienos tarnauja ir daug kartų aukoja tas pačias aukas, kurios niekada negali panaikinti nuodėmių.12 O šis, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje,13 nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo kojų.14 Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.15 Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi:16 "Štai Sandora, kurią su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms,­sako Viešpats:­Aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir juos įrašysiu jų mintyse,17 ir jų nuodėmių bei jų nedorybių daugiau nebeprisiminsiu".18 O kur jos atleistos, ten nebereikia atnašos už nuodėmę.19 Taigi, broliai, galėdami drąsiai įeiti į Švenčiausiąją dėl Jėzaus kraujo20 nauju ir gyvu keliu, kurį Jis atvėrė mums per uždangą, tai yra savąjį kūną,21 ir turėdami didį Kunigą Dievo namams,22 artinkimės su tyra širdimi ir giliu, užtikrintu tikėjimu, apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu!23 Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris pažadėjo.24 Žiūrėkime vieni kitų, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus.25 Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną.26 Jeigu, pasiekę tiesos pažinimą, sąmoningai nusidedame, tada nebelieka aukos už nuodėmes,27 bet kažkoks baisus laukimas teismo ir liepsnojančio pykčio, kuris praris priešininkus.28 Jei kas atstumia Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trims liudytojams paliudijus.29 Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypė kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidė malonės Dvasią!30 Juk pažįstame Tą, kuris pasakė: "Mano kerštas, Aš atsilyginsiu,­ sako Viešpats". Ir vėl: "Viešpats teis savo tautą".31 Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!32 Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didelę kentėjimų kovą,33 tiek patys išstatyti viešam reginiui su paniekinimais ir smurtu, tiek būdami dalininkai tų, su kuriais buvo taip elgiamasi.34 Jūs užjautėte mane, kalinį, ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite danguje geresnį ir išliekantį turtą.35 Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis!36 Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.37 Nes "dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis Tas, kuris turi ateiti, ir neužtruks.38 Bet teisusis gyvens tikėjimu, ir, jeigu jis atsitrauktų, mano siela juo nebesigėrės".39 Tačiau mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą.

1 Käsk, olles ainult tulevaste hüvede vari, aga mitte asjade täiskuju ise, ei või iialgi samade iga-aastaste ohvritega, mida ühtelugu ohverdatakse, teha täiuslikuks nende toojaid,2 sest eks muidu oleksid ju ohvrite toomised lõppenud, sellepärast et neil, kes toimetavad jumalateenistust, ei oleks enam mingit patust südametunnistust, kui nad kord on puhtaks tehtud.3 Ent ohvritega tuletatakse iga aasta patte meelde.4 Sest on võimatu, et härgade ja sikkude veri võib patud ära võtta.5 Sellepärast Ta maailma tulles ütleb: „Ohvrit ega andi Sa ei tahtnud, aga Sa valmistasid Mulle ihu:6 põletus- ja patuohvrid ei olnud Sulle meelepärast!7 Siis Ma ütlesin: vaata, Ma tulen — rullraamatus on Minust kirjutatud — tegema Su tahtmist, oh Jumal!"8 Kuna Ta eespool ütleb: „Ohvreid ja ande ning põletus- ja patuohvreid Sa ei tahtnud ega olegi need Su meele järgi, kuigi neid käsu järgi tuuakse",9 siis ütleb Ta pärast: „Vaata, Ma tulen tegema Su tahtmist!" Sellega Ta tunnistab tühjaks esimese ohvri, et panna kehtima teine.10 Selles tahtmises oleme meiegi pühitsetud Jeesuse Kristuse Ihu ohvriga ühel hoobil.11 Ja iga preester seisab päevast päeva oma ametis ja ohverdab sageli samu ohvreid, mis iialgi ei või patte ära võtta;12 aga Tema, kui Ta üheainsa ohvri oli viinud pattude eest, on istunud jäädavalt Jumala paremale käele13 ja ootab nüüd ainult, kuni Ta vaenlased pannakse Tema jalgealuseks järiks.14 Sest ühe ohvriga on Ta jäädavalt teinud täiuslikeks need, keda pühitsetakse.15 Seda tunnistab meile ju ka Püha Vaim; sest kui Ta oli öelnud:16 „Niisugune on leping, mille Ma teen nendega pärast neid päevi, ütleb Issand: Ma panen neile südamesse Oma käsud ja kirjutan need neile meelde17 ega mäleta enam nende patte ja ülekohtutegusid!"18 Aga kus need on andeks antud, seal ei ole enam tarvis ohvrit nende eest.19 Nii on meil siis, vennad, Jeesuse Veres julgus sissepääsuks pühasse paika;20 ja selle on Ta meile avanud uueks ja elavaks teeks eesriide, see on Oma liha kaudu;21 ja meil on suur Preester Jumala koja üle.22 Astugem siis ligi tõelise südamega, täielikus usus, südame poolest piserdamisega puhastatud kurjast südametunnistusest,23 ja ihu poolest pestud puhta veega, pidagem kõikumata kinni lootuse tunnistusest. Sest ustav on See, Kes seda on tõotanud.24 Ja pidagem üksteist silmas õhutamiseks armastusele ja headele tegudele.25 Ning ärgem jätkem maha oma koguduse kooskäimisi, nõnda nagu mõnel on kombeks, vaid manitsegem üksteist, ja seda enam, et näete selle päeva lähenevat.26 Sest kui me meelega pattu teeme, pärast seda kui oleme saanud tõe tunnetuse, siis ei jää enam mingit ohvrit üle pattude eest;27 vaid mingi hirmus kohtu ootamine ja äge tuli, mis tahab ära süüa vastupanijad.28 Kui keegi rikub Moosese käsku, siis peab ta ilma armuta surema kahe või kolme tunnistaja sõna peale,29 kui palju hirmsama nuhtluse te arvate siis ära teeninud olevat selle, kes Jumala Poega jalgadega tallab ega pea pühaks lepingu Verd, millega ta on pühitsetud, ja teotab armu Vaimu?30 Me tunneme ju Seda, Kes ütleb: „Minu käes on kättemaks, Mina tasun kätte!" ja taas: „Issand mõistab kohut Oma rahvale!"31 Hirmus on elava Jumala kätte langeda!32 Aga tuletage meelde endisi päevi, mil teie, olles valgustatud, talusite palju kannatamiste võitlust,33 kord nii, et te teotamiste ja viletsuste läbi olite tehtud maailma naeruks, kord jälle nii, et saite nende osalisteks, kellel oli sama saatus.34 Sest te olete ühes vangidega kannatanud ja rõõmuga vastu võtnud oma vara riisumise, teades, et teil on parem ja jäädav vara taevas.35 Ärge siis heitke ära oma julgust, mis saab suure palga.36 Sest kannatlikkust läheb teile tarvis, et teie, tehes Jumala tahtmist, saaksite kätte tõotuse.37 Sest „veel üsna pisut, pisut aega, siis tuleb See, Kes peab tulema ega viivita mitte!38 Aga Minu õige peab usust elama, ja kui ta hakkab kõhklema, siis ei ole Minu hingel temast head meelt!"39 Ent meie ei ole need, kes kõhklevad hukatuseks, vaid need, kes usuvad hinge päästmiseks!