1 Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:2 "Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves.3 Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.4 Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!’5 Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,6 o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.7 Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.8 Tuomet jis tarė savo tarnams: ‘Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.9 Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves’.10 Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvės buvo pilnos svečių.11 Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.12 Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo.13 Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.14 Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų".15 Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.16 Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: "Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.17 Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?"18 Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: "Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?19 Parodykite man mokesčių pinigą!" Jie padavė Jam denarą.20 Jis paklausė: "Kieno čia atvaizdas ir įrašas?"21 Jie atsakė: "Ciesoriaus". Tuomet Jėzus jiems tarė: "Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo­Dievui".22 Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.23 Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:24 "Mokytojau, Mozė yra pasakęs: ‘Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių’.25 Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.26 Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.27 Po jų visų numirė ir ta moteris.28 Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlime? Juk visi yra ją turėję".29 Jėzus jiems atsakė: "Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.30 Prisikėlime nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.31 O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:32 ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’. Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!"33 Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.34 Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,35 ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:36 "Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?"37 Jėzus jam atsakė: " ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’.38 Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.39 Antrasis­panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.40 Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai".41 Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:42 "Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?" Jie atsakė: "Dovydo".43 Jis tarė jiems: "O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:44 ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.45 Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?"46 Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jį klausinėti.

1 Ja Jeesus algas kõnet ja rääkis neile jälle tähendamissõnadega ning ütles:2 „Taevariik on kuninga sarnane, kes oma pojale pulmad tegi.3 Ja ta läkitas oma sulased kutsutuid pulma kutsuma. Ja need ei tahtnud tulla.4 Taas läkitas ta teisi sulaseid ja ütles: Ūtelge kutsutuile: Vaata, oma söömaaja ma olen valmistanud, mu härjad ja nuumveised on5 Aga nad ei hoolinud sellest, vaid läksid ära, kes oma põllule, kes oma kaubale;6 veel teised võtsid tema sulased kinni, kohtlesid neid ülbesti ja tapsid nad ära.7 Aga kuningas vihastus ja läkitas oma sõjaväed välja, hukkas need tapjad ja süütas nende linna põlema.8 Siis ta ütles oma sulastele: Pulmad on küll valmis, aga need, kes olid kutsutud, ei olnud seda väärt.9 Minge nüüd teelahkmetele ja kutsuge pulma, keda te iganes leiate!10 Ja need sulased läksid välja teedele ja kogusid kokku kõik, keda nad leidsid, kurjad ja head. Ja pulmakoda sai täis lauasistujaid.11 Siis kuningas läks sisse lauavõõraid vaatama ja nägi seal inimest, kellel ei olnud pulmariiet seljas.12 Ja ta ütles temale: Sõber, kuidas sa siia oled sisse tulnud, ilma et sul pulmariiet oleks? Aga too ei saanud sõnagi suust.13 Siis kuningas ütles teenijaile: Siduge tema jalad ja käed ja heitke ta kõige äärmisemasse pimedusse, seal on ulumine ja hammastekiristamine!14 Sest paljud on kutsutud, kuid vähesed on valitud!"15 Siis läksid variserid ja pidasid nõu, kuidas nad Teda Ta kõnest saaksid võrgutada.16 Ja nad läkitavad Tema juure oma jüngrid ühes Heroodese seltsiga ja lasevad ütelda: „Õpetaja, me teame, et Sa oled tõemeelne ja õpetad Jumala teed tões ega hooli ühestki, sest Sa ei vaata inimese isikule.17 Ūtle nüüd meile, mida Sa arvad: Kas on tarvis anda maksu keisrile või mitte?"18 Aga Jeesus mõistis nende tigedust ja ütles: „Te silmakirjatsejad, miks te Mind kiusate?19 Näidake Mulle maksuraha!" Ja nad tõid Tema kätte ühe teenari.20 Tema ütles neile: „Kelle kuju ja pealkiri see on?"21 Nad vastasid Temale: „Keisri." Siis Ta ütles neile: „Andke siis keisrile, mis kuulub keisrile, ja Jumalale, mis kutsub Jumalale!"22 Kui nad seda kuulsid, imestasid nad ja jätsid Tema ning läksid ära.23 Sel päeval tuli Tema juure sadusere, kes ütlevad, et ülestõusmist ei olegi, ja küsisid Talt:24 „Õpetaja, Mooses on ütelnud: Kui keegi sureb lasteta, peab ta vend abielluma ta naisega ja soetama oma vennale järglase.25 Meie juures oli seitse venda. Esimene abiellus ja suri, ja et tal ei olnud järglast, jättis ta oma naise oma vennale.26 Nõndasamuti ka teine ja kolmas kuni seitsmendani.27 Kõige viimaks suri ka naine.28 Ent ülestõusmises, kelle naiseks ta jääb nende seitsme seast, sest ta on kõikidel olnud?"29 Aga Jeesus kostis ning ütles neile: „Eksite, sest te ei mõista Kirja ega Jumala väge!30 Sest ülestõusmises ei võeta naisi ega minda mehele, vaid ollakse kui Jumala Inglid taevas.31 Aga kas te ei ole surnute ülestõusmisest lugenud, mis Jumal teile on ütelnud:32 Mina olen Aabrahami Jumal ja Iisaki Jumal ja Jaakobi Jumal. Jumal ei ole mitte surnute, vaid on elavate Jumal!"33 Ja kui rahvas seda kuulis, hämmastus ta Tema õpetusest.34 Aga kui variserid said kuulda, et Ta saduseride suu oli sulgenud, tulid nad ühel meelel kokku;35 ja üks käsutundja nende seast küsis Talt Teda kiusates:36 „Õpetaja, missugune käsk on suur käsuõpetuses?"37 Aga Jeesus ütles temale: „Armasta Issandat, oma Jumalat, kõigest oma südamest ja kõigest oma hingest ja kõigest oma meelest.38 See on suur ja esimene käsk.39 Aga teine on selle sarnane: Armasta oma ligimest nagu iseennast.40 Neis kahes käsus on kogu käsuõpetus ja prohvetid koos!"41 Aga kui variserid üheskoos olid, küsis neilt Jeesus42 ning ütles: „Mis teie arvate Kristusest, kelle Poeg Ta on?" Nad ütlesid Temale: „Taaveti!"43 Tema ütles neile: „Kuidas siis Taavet hüüab Teda vaimus Issandaks, kui ta ütleb:44 Issand on ütelnud minu Issandale: Istu Mu paremale käele, kuni Ma Sinu vaenlased panen Su jalge alla?45 Kui nüüd Taavet Teda nimetab Issandaks, kuidas Ta siis on tema poeg?"46 Ja ükski ei võinud Temale sõnagi vastata, ja ükski ei julgenud sellest päevast peale Temalt midagi enam küsida.