1 Geras vardas yra geriau negu brangus tepalas ir mirties diena negu gimimo diena.

2 Geriau eiti į gedulo negu į puotos namus, nes tai visų žmonių galas ir gyvieji susimąsto.

3 Geriau yra liūdėti negu juoktis, nes liūdnas veidas daro širdį geresnę.

4 Išmintingųjų širdis yra gedulo namuose, o kvailių­linksmybės namuose.

5 Geriau yra išgirsti išmintingo barimą negu klausytis kvailųjų giedojimo.

6 Kvailio juokas yra kaip deginamų erškėčių spragsėjimas po puodu. Ir tai yra tuštybė.

7 Priespauda ir išmintingą padaro beprotį, o kyšiai sugadina širdį.

8 Pabaiga geriau negu pradžia; kantrumas geriau negu išdidumas.

9 Nebūk greitas pykti, nes pyktis yra kvailio antyje.

10 Nesakyk: "Kodėl seniau buvo geriau negu dabar?" Tai neišmintingas klausimas.

11 Gerai yra išmintis su paveldėjimu, ypač tiems, kurie mato saulę.

12 Išmintis yra tokia pat apsauga kaip pinigai, bet pažinimo pranašumas tas, kad išmintis suteikia gyvenimą tam, kuris ją turi.

13 Pažvelk į Dievo darbus! Kas galėtų ištiesinti tai, ką Jis padarė kreivą?

14 Gerą dieną džiaukis, o nelaimės dieną susimąstyk: Dievas padarė vieną ir kitą, kad žmogus nežinotų, kas jo laukia.

15 Per savo beprasmes dienas mačiau, kaip teisusis žūva savo teisume, o nedorėlis ilgai gyvena, darydamas pikta.

16 Nebūk per daug teisus nė per daug išmintingas; nepakenk pats sau.

17 Nebūk per daug nedoras nė kvailas, kad nemirtum prieš laiką.

18 Gera laikytis vieno ir nepaleisti kito, nes bijantis Dievo išvengs viso to.

19 Išmintingas yra stipresnis už dešimt galiūnų.

20 Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų.

21 Nekreipk dėmesio į visas kalbas, kad neišgirstum savo tarno tave keikiant.

22 Nes tavo širdis žino, kad ir tu dažnai keiki kitus.

23 Aš viską išmintingai tyrinėjau ir galvojau, kad būsiu išmintingesnis, bet tai buvo toli nuo manęs.

24 Visa tai yra toli ir labai giliai. Kas visa tai ištirs?

25 Aš nusprendžiau savo širdyje pažinti, ištirti ir surasti išmintį bei priežastis, suprasti kvailumo, beprotystės ir neišmanymo pragaištingumą.

26 Aš supratau, kad kartesnė už mirtį yra moteris, kurios širdyje yra spąstai ir tinklai, o rankose­ virvės. Kas patinka Dievui, tas pabėgs nuo jos, bet nusidėjėlį ji sugauna.

27 Tai aš supratau,­sako pamokslininkas,­lygindamas vieną dalyką su kitu, kol radau atsakymą.

28 Ko mano siela ieškojo, bet aš neradau? Suradau vieną vyrą iš tūkstančio, bet moters tarp visų neradau nė vienos.

29 Štai ką aš supratau: Dievas sukūrė visus žmones teisius, bet jie patys daug dalykų prasimano.

1 Una buona reputazione val meglio dell’olio odorifero; e il giorno della morte, meglio del giorno della nascita.

2 E’ meglio andare in una casa di duolo, che andare in una casa di convito; poiché là è la fine d’ogni uomo, e colui che vive vi porrà mente.

3 La tristezza val meglio del riso; poiché quando il viso è mesto, il cuore diventa migliore.

4 Il cuore del savio è nella casa del duolo; ma il cuore degli stolti è nella casa della gioia.

5 Meglio vale udire la riprensione del savio, che udire la canzone degli stolti.

6 Poiché qual è lo scoppiettio de’ pruni sotto una pentola, tal è il riso dello stolto. Anche questo è vanità.

7 Certo, l’oppressione rende insensato il savio, e il dono fa perdere il senno.

8 Meglio vale la fine d’una cosa, che il suo principio; e lo spirito paziente val meglio dello spirito altero.

9 Non t’affrettare a irritarti nello spirito tuo, perché l’irritazione riposa in seno agli stolti.

10 Non dire: "Come mai i giorni di prima eran migliori di questi?" poiché non è per sapienza che tu chiederesti questo.

11 La sapienza è buona quanto un’eredità, e anche di più, per quelli che vedono il sole.

12 Poiché la sapienza offre un riparo, come l’offre il danaro; ma l’eccellenza della scienza sta in questo, che la sapienza fa vivere quelli che la possiedono.

13 Considera l’opera di Dio; chi potrà raddrizzare ciò che egli ha ricurvo?

14 Nel giorno della prosperità godi del bene, e nel giorno dell’avversità rifletti. Dio ha fatto l’uno come ’altro, affinché l’uomo non scopra nulla di ciò che sarà dopo di lui.

15 Io ho veduto tutto questo nei giorni della mia vanità. V’è tal giusto che perisce per la sua giustizia, e v’è tal empio che prolunga la sua vita con la sua malvagità.

16 Non esser troppo giusto, e non ti far savio oltremisura; perché ti distruggeresti?

17 Non esser troppo empio, né essere stolto; perché morresti tu prima del tempo?

18 E’ bene che tu t’attenga fermamente a questo, e che tu non ritragga la mano da quello; poiché chi teme ddio evita tutte queste cose.

19 La sapienza dà al savio più forza che non facciano dieci capi in una città.

20 Certo, non v’è sulla terra alcun uomo giusto che faccia il bene e non pecchi mai.

21 Non porre dunque mente a tutte le parole che si dicono, per non sentirti maledire dal tuo servo;

22 poiché il tuo cuore sa che sovente anche tu hai maledetto altri.

23 Io ho esaminato tutto questo con sapienza. Ho detto: "Voglio acquistare sapienza"; ma la sapienza è rimasta lungi da me.

24 Una cosa ch’è tanto lontana e tanto profonda chi la potrà trovare?

25 Io mi sono applicato nel cuor mio a riflettere, a investigare, a cercare la sapienza e la ragion delle cose, e a riconoscere che l’empietà è una follia e la stoltezza una pazzia;

26 e ho trovato una cosa più amara della morte: la donna ch’è tutta tranelli, il cui cuore non è altro che reti, e le cui mani sono catene; colui ch’è gradito a Dio le sfugge, ma il peccatore riman preso da lei.

27 Ecco, questo ho trovato, dice l’Ecclesiaste, dopo aver esaminato le cose una ad una per afferrarne la ragione;

28 ecco quello che l’anima mia cerca ancora, senza ch’io l’abbia trovato: un uomo fra mille, l’ho trovato, ma una donna fra tutte, non l’ho trovata.

29 Questo soltanto ho trovato: che Dio ha fatto l’uomo retto, ma gli uomini hanno cercato molti sotterfugi.