1 Septintaisiais metais, penkto mėnesio dešimtą dieną, keli Izraelio vyresnieji atėjo pasiklausti Viešpaties ir atsisėdo priešais mane.

2 Viešpats kalbėjo man:

3 "Žmogaus sūnau, paklausk Izraelio vyresniųjų, ar jie atėjo pasiklausti manęs? Kaip Aš gyvas, jiems neatsakysiu,­sako Viešpats Dievas.­

4 Žmogaus sūnau, ar tu neteisi jų? Primink jiems jų tėvų bjaurystes.

5 Sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Aš išsirinkau Izraelį, Aš prisiekiau, pakėlęs ranką, Jokūbo namų palikuonims, apsireiškiau jiems Egipto krašte, sakydamas: ‘Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’.

6 Tą dieną Aš, pakėlęs ranką, prisiekiau, kad išvesiu juos iš Egipto krašto ir nuvesiu į mano numatytą jiems žemę, tekančią pienu ir medumi,­į geriausią kraštą iš visų.

7 Aš jiems sakiau: ‘Kiekvienas pašalinkite bjaurystes nuo savo akių ir nesusitepkite Egipto stabais. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’.

8 Bet jie buvo maištingi ir neklausė manęs, nė vienas nepašalino nuo savo akių bjaurysčių ir nepaliko Egipto stabų. Tuomet Aš ketinau išlieti savo rūstybę ant jų dar Egipto krašte.

9 Tačiau dėl savo vardo susilaikiau, kad jo nepažeminčiau tarp pagonių tautų, kur jie gyveno, kurių akivaizdoje Aš apsireiškiau, žadėdamas išvesti juos iš Egipto krašto.

10 Aš išvedžiau juos iš Egipto krašto ir, atvedęs į dykumą,

11 daviau jiems savo įsakymus ir pamokiau nuostatų, kurių laikydamasis žmogus gyvens.

12 Daviau sabatą, ženklą tarp jų ir manęs, kad jie žinotų, jog Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu.

13 Izraelitai maištavo prieš mane dykumoje. Jie nesilaikė mano įsakymų ir atmetė mano nuostatus, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens; jie sutepė ir mano sabatus. Aš norėjau išlieti savo rūstybę dykumoje ir juos visai sunaikinti,

14 tačiau to nepadariau dėl savo vardo, kad nebūčiau niekinamas pagonių tautų, kurių akivaizdoje juos išvedžiau iš Egipto.

15 Tačiau, pakėlęs ranką, prisiekiau dykumoje, kad jų neįvesiu į pažadėtąją žemę, tekančią pienu ir medumi, į kraštą, geriausią iš visų.

16 Jie atmetė mano įsakymus, nesilaikė nuostatų ir sutepė sabatus, nes jų širdis buvo linkusi prie stabų.

17 Aš pasigailėjau jų ir visų nesunaikinau ir nepadariau jiems galo dykumoje.

18 Jų vaikams įsakiau: ‘Nesilaikykite savo tėvų nuostatų, nesielkite kaip jie ir nesusiterškite stabais.

19 Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Laikykitės mano įsakymų ir vykdykite mano nuostatus,

20 švęskite sabatą kaip ženklą tarp manęs ir jūsų ir žinokite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.

21 Bet ir jų vaikai maištavo prieš mane. Jie nesilaikė mano įsakymų ir nevykdė mano nuostatų, kuriuos vykdydamas žmogus gyvens. Norėjau išlieti ant jų savo rūstybę dykumoje,

22 tačiau susilaikiau dėl savo vardo, kad nebūčiau niekinamas tarp pagonių, kurių akivaizdoje juos išvedžiau iš Egipto.

23 Pakėlęs ranką, dykumoje prisiekiau, kad juos išsklaidysiu ir išblaškysiu tarp pagonių,

24 nes jie nesilaikė mano įsakymų, atmetė nuostatus, sutepė sabatą ir sekė tėvų stabus.

25 Tad ir Aš daviau jiems klaidingų įsakymų ir tokių nuostatų, kurių laikydamiesi jie negalėjo gyventi.

26 Jie susitepė savo dovanomis, leisdami savo pirmagimius per ugnį, kad paversčiau juos dykyne ir galiausiai jie pažintų, jog Aš esu Viešpats’.

27 Todėl, žmogaus sūnau, kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Jūsų tėvai piktžodžiavo ir paniekino mane.

28 Kai juos įvedžiau į kraštą, kurį, pakėlęs ranką, buvau prisiekęs jiems duoti, jie, pamatę aukštesnę kalvą arba šakotą medį, aukojo ten aukas ir nešė dovanas, sukeldami mano rūstybę’.

29 Aš juos klausiau: ‘Kokia tai aukštuma, į kurią einate?’ Iki šios dienos jos vardas Bama.

30 Todėl klausk izraelitų: ‘Ar jūs nesusitepę, kaip ir jūsų tėvai, bjauriais stabais?

31 Kai jūs aukojate aukas ir deginate vaikus, patys susitepate stabais iki šios dienos. Ar tad Aš turėčiau jums atsakyti? Kaip Aš gyvas, Aš neatsakysiu jums,­sako Viešpats Dievas.­

32 Niekada neįvyks, kaip jūs manote ir sakote: ‘Kaip pagonys ir kitų kraštų tautos, taip ir mes tarnausime medžiui ir akmenims’.

33 Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­Aš valdysiu jus galinga ištiesta ranka, išliedamas savo rūstybę.

34 Aš išvesiu jus iš tautų, surinksiu iš kraštų, kur esate išsklaidyti, savo galinga ir ištiesta ranka ir išliedamas savo rūstybę.

35 Aš nuvesiu jus į tautų dykumą ir ten su jumis bylinėsiuosi veidas į veidą.

36 Kaip bylinėjausi su jūsų tėvais Egipto šalies dykumoje, taip bylinėsiuosi su jumis.

37 Tada jus pervesiu po lazda ir įvesiu į sandoros ryšius.

38 Aš atskirsiu nuo jūsų maištininkus ir man nusikaltusius, išvesiu juos iš krašto, kuriame jie dabar svetimi, bet į Izraelio kraštą jie nesugrįš. Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats’.

39 Apie jus, izraelitai, Viešpats Dievas taip sako: ‘Kurie nenorite manęs klausyti, eikite ir tarnaukite savo stabams, bet mano šventojo vardo nebesutepkite savo aukomis ir stabais.

40 Šventame mano kalne, Izraelio aukštame kalne, man tarnaus visas Izraelis. Ten Aš priimsiu juos ir pareikalausiu iš jūsų aukų, pirmavaisių ir pašvęstų daiktų.

41 Aš priimsiu jus ir malonų jūsų aukų kvapą, kai išvesiu jus iš tautų ir surinksiu iš kraštų, kur esate išsklaidyti, ir būsiu pašventintas jumyse pagonių akivaizdoje.

42 Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai jus įvesiu į Izraelio kraštą, kurį prisiekiau duoti jūsų tėvams.

43 Ten atsiminsite savo kelius ir darbus, kuriais susitepėte, ir bjaurėsitės savęs dėl savo padarytų piktadarysčių.

44 Tada žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai pasielgsiu su jumis dėl savo vardo, neatsižvelgdamas į jūsų nedorus kelius ir piktus darbus’ ".

45 Viešpats kalbėjo man:

46 "Žmogaus sūnau, žiūrėk pietų pusėn, kalbėk ir pranašauk miškui pietų šalyje.

47 Sakyk miškui pietuose: ‘Išgirsk Viešpaties žodį. Aš įžiebsiu ugnį ir sudeginsiu visus tavo žalius ir sausus medžius. Liepsnos neužges, kol visa bus sudeginta nuo pietų iki šiaurės.

48 Tada visi matys, kad Aš, Viešpats, padegiau mišką, ir jis neužges’ ".

49 Tada aš atsiliepiau: "Ak, Viešpatie Dieve, jie sako apie mane: ‘Ar jis ne palyginimais kalba?’ "

1 Or avvenne, il settimo anno, il decimo giorno del quinto mese, che alcuni degli anziani d’Israele vennero a consultare l’Eterno, e si misero a sedere davanti a me.

2 E la parola dell’Eterno mi fu rivolta in questi termini:

3 "Figliuol d’uomo, parla agli anziani d’Israele, e di’ loro: Così parla il Signore, l’Eterno: Siete venuti per consultarmi? Com’è vero ch’io vivo, io non mi lascerò consultare da voi! dice il Signore, l’Eterno.

4 Giudicali tu, figliuol d’uomo! giudicali tu! Fa’ loro conoscere le abominazioni dei loro padri; e di’ loro:

5 Così parla il Signore, l’Eterno: Il giorno ch’io scelsi Israele e alzai la mano per fare un giuramento alla progenie della casa di Giacobbe, e mi feci loro conoscere nel paese d’Egitto, e alzai la mano per loro, dicendo: Io son l’Eterno, il vostro Dio,

6 quel giorno alzai la mano, giurando che li trarrei fuori dal paese d’Egitto per introdurli in un paese che io avevo cercato per loro, paese ove scorre il latte e il miele, il più splendido di tutti i paesi.

7 E dissi loro: Gettate via, ognun di voi, le abominazioni che attirano i vostri sguardi, e non vi contaminate con gl’idoli d’Egitto; io sono l’Eterno, il vostro Dio!

8 Ma essi si ribellarono contro di me, e non mi vollero dare ascolto; nessun d’essi gettò via le abominazioni che attiravano il suo sguardo, e non abbandonò gl’idoli d’Egitto; allora parlai di voler riversare su loro il mio furore e sfogare su loro la mia ira in mezzo al paese d’Egitto.

9 Nondimeno, io agii per amor del mio nome, perché non fosse profanato agli occhi delle nazioni in mezzo alle quali essi si trovavano, in presenza delle quali io m’ero fatto loro conoscere, allo scopo di trarli fuori dal paese d’Egitto.

10 E li trassi fuori dal paese d’Egitto, e li condussi nel deserto.

11 Diedi loro le mie leggi e feci loro conoscere le mie prescrizioni, per le quali l’uomo che le metterà in pratica vivrà.

12 E diedi pur loro i miei Sabati perché servissero di segno fra me e loro, perché conoscessero che io sono l’Eterno che li santifico.

13 Ma la casa d’Israele si ribellò contro di me nel deserto; non camminarono secondo le mie leggi e rigettarono le mie prescrizioni, per le quali l’uomo che le metterà in pratica vivrà, e profanarono gravemente i miei Sabati; perciò io parlai di riversare su loro il mio furore nel deserto, per consumarli.

14 Nondimeno io agii per amor del mio nome, perché non fosse profanata agli occhi delle nazioni, in presenza delle quali io l’avevo tratti fuori dall’Egitto.

15 E alzai perfino la mano nel deserto, giurando loro che non li farei entrare nel paese che avevo loro dato, paese ove scorre latte e miele, il più splendido di tutti i paesi,

16 perché avevano rigettato le mie prescrizioni, non avean camminato secondo le mie leggi e avevano profanato i miei Sabati, poiché il loro cuore andava dietro ai loro idoli.

17 Ma l’occhio mio li risparmiò dalla distruzione, e io non li sterminai del tutto nel deserto.

18 E dissi ai loro figliuoli nel deserto: Non camminate secondo i precetti de’ vostri padri, non osservate le loro prescrizioni, e non vi contaminate mediante i loro idoli!

19 Io sono l’Eterno, il vostro Dio; camminate secondo le mie leggi, osservate le mie prescrizioni, e ettetele in pratica;

20 santificate i miei sabati, e siano un segno fra me e voi, dal quale si conosca che io sono l’Eterno, il vostro Dio.

21 Ma i figliuoli si ribellarono contro di me; non camminarono secondo le mie leggi, e non osservarono le mie prescrizioni per metterle in pratica: le leggi per le quali l’uomo che le mette in pratica vivrà, profanarono i miei sabati, ond’io parlai di riversare su loro il mio furore e di sfogare su loro la mia ira nel deserto.

22 Nondimeno io ritirai la mia mano, ed agii per amor del mio nome, perché non fosse profanato agli occhi delle nazioni, in presenza delle quali li avevo tratti fuori dall’Egitto.

23 Ma alzai pure la mano nel deserto, giurando loro che li disperderei fra le nazioni e li spargerei per tutti i paesi,

24 perché non mettevano in pratica le mie prescrizioni, rigettavano le mie leggi, profanavano i miei sabati, e i loro occhi andavan dietro agli idoli dei loro padri.

25 E detti loro perfino delle leggi non buone e delle prescrizioni per le quali non potevano vivere;

26 e li contaminai coi loro propri doni, quando facevan passare per il fuoco ogni primogenito, per ridurli alla desolazione affinché conoscessero che io sono l’Eterno.

27 Perciò, figliuol d’uomo, parla alla casa d’Israele e di’ loro: Così parla il Signore, l’Eterno: I vostri padri m’hanno ancora oltraggiato in questo, conducendosi perfidamente verso di me:

28 quando li ebbi introdotti nel paese che avevo giurato di dar loro, portarono i loro sguardi sopra ogni alto colle, e sopra ogni alberi fronzuto, e quivi offrirono i loro sacrifizi, quivi presentarono le loro offerte provocanti, quivi misero i loro profumi d’odor soave, e quivi sparsero le loro libazioni.

29 Ed io dissi loro: Che cos’è l’alto luogo dove andate? E nondimeno, s’è continuato a chiamarlo "alto luogo" fino al dì d’oggi.

30 Perciò, di’ alla casa d’Israele: Così parla il Signore, l’Eterno: Quando vi contaminate seguendo le vie de’ vostri padri e vi prostituite ai loro idoli esecrandi

31 e quando, offrendo i vostri doni e facendo passare per il fuoco i vostri figliuoli, vi contaminate fino al dì d’oggi con tutti i vostri idoli, mi lascerei io consultare da voi, o casa d’Israele? Com’è vero ch’io vivo, dice il Signore, l’Eterno, io non mi lascerò consultare da voi.

32 E non avverrà affatto quello che vi passa per la mente quando dite: Noi saremo come le nazioni, come le famiglie degli altri paesi, e renderemo un culto al legno ed alla pietra!

33 Com’è vero ch’io vivo, dice il Signore, l’Eterno, con mano forte, con braccio disteso, con scatenamento di furore, io regnerò su voi!

34 E vi trarrò fuori di fra i popoli, e vi raccoglierò dai paesi dove sarete stati dispersi, con mano forte, con braccio disteso e con scatenamento di furore,

35 e vi condurrò nel deserto dei popoli, e quivi verrò in giudizio con voi a faccia a faccia;

36 come venni in giudizio con i vostri padri nel deserto del paese d’Egitto, così verrò in giudizio con voi, dice il Signore, l’Eterno;

37 e vi farò passare sotto la verga, e vi rimetterò nei vincoli del patto;

38 e separerò da voi i ribelli e quelli che mi sono infedeli; io li trarrò fuori dal paese dove sono stranieri, ma non entreranno nel paese d’Israele, e voi conoscerete che io sono l’Eterno.

39 Voi dunque, casa d’Israele, così parla il Signore, l’Eterno: Andate, servite ognuno ai vostri idoli, giacché non mi volete ascoltare! Ma il mio santo nome non lo profanerete più con i vostri doni e coi vostri idoli!

40 Poiché sul mio monte santo, e sull’alto monte d’Israele, dice il Signore, l’Eterno, là tutti quelli della casa d’Israele, tutti quanti saranno nel paese, mi serviranno; là io mi compiacerò di loro, là io chiederò le vostre offerte e le primizie dei vostri doni in tutto quello che mi consacrerete.

41 Io mi compiacerò di voi come d’un profumo d’odore soave, quando vi avrò tratto fuori di fra i popoli, e vi avrò radunati dai paesi dove sarete stati dispersi; e io sarò santifico in voi nel cospetto delle nazioni;

42 e voi conoscerete che io sono l’Eterno, quando v’avrò condotti nella terra d’Israele, paese che giurai di dare ai vostri padri.

43 E là vi ricorderete della vostra condotta e di tutte le azioni con le quali vi siete contaminati, e sarete isgustati di voi stessi, per tutte le malvagità che avete commesse;

44 e conoscerete che io sono l’Eterno, quando avrò agito con voi per amor del mio nome, e non secondo la vostra condotta malvagia, né secondo le vostre azioni corrotte, o casa d’Israele! dice il Signore, l’Eterno".

45 (21:1) E la parola dell’Eterno mi fu rivolta in questi termini:

46 (21:2) "Figliuol d’uomo, vòlta la faccia dal lato di mezzogiorno, rivolgi la parola al mezzogiorno, e profetizza contro la foresta della campagna meridionale,

47 (21:3) e di’ alla foresta del mezzodì: ascolta la parola dell’Eterno! Così parla il Signore, l’Eterno: Ecco, io accendo in te un fuoco che divorerà in te ogni albero verde e ogni albero secco; la fiamma dell’incendio non si estinguerà, e tutto ciò ch’è sulla faccia del suolo ne sarà divampato, dal mezzogiorno al settentrione;

48 (21:4) e ogni carne vedrà che io, l’Eterno, son quegli che ho acceso il fuoco, che non s’estinguerà".

49 (21:5) E io dissi: "Ahimè, Signore, Eterno! Costoro dicon di me: Egli non fa che parlare in parabole".