1 Viešpatie, atsimink, kas įvyko. Pažvelk, atkreipk dėmesį į mūsų vargus.

2 Mūsų paveldas ir namai svetimųjų rankose.

3 Mes esame našlaičiai, mūsų motinos­našlės;

4 privalome pirkti savo vandenį ir mokėti pinigus už savo malkas.

5 Mus vargina sunkiais darbais ir pavargus neleidžia atsikvėpti.

6 Prašėme pagalbos egiptiečių ir asirų, kad bent duonos gautume.

7 Mūsų tėvai nusikalto, o mes turime nešti jų kaltę.

8 Vergai viešpatauja mums, ir niekas negali mūsų išvaduoti iš jų rankos.

9 Bijodami kardo dykumoje, mes parsigabenome duonos.

10 Mūsų oda pajuodusi kaip krosnis nuo siaučiančio bado.

11 Moterys ir mergaitės prievartaujamos Sione ir Judo miestuose.

12 Kunigaikščius jie pakorė, o vyresniųjų negerbia.

13 Jauni vyrai verčiami girnomis malti, vaikai klumpa po sunkiomis naštomis.

14 Vyresnieji nebesirodo prie miesto vartų, ir vaikai nebesusirenka žaisti.

15 Mūsų širdies džiaugsmas dingo, žaidimai virto liūdesiu.

16 Karūna nuo galvos nukrito. Vargas mums, nes mes nusikaltome.

17 Todėl mūsų širdis alpsta, akys aptemo.

18 Siono kalnas apleistas, lapės gyvena jame.

19 Bet Tu, Viešpatie, pasilieki per amžius. Tavo sostas lieka kartų kartoms.

20 Kodėl Tu mus taip ilgai užmiršai ir palikai?

21 Viešpatie, sugrąžink mus pas save, ir mes sugrįšime. Atnaujink mus kaip anomis dienomis!

22 Argi Tu mus visiškai atstūmei ir rūstausi amžinai?

1 Ricordati, Eterno, di quello che ci è avvenuto! Guarda e vedi il nostro obbrobrio!

2 La nostra eredità è passata a degli stranieri, le nostre case, a degli estranei.

3 Noi siam diventati orfani, senza padre, le nostre madri son come vedove.

4 Noi beviamo la nostr’acqua a prezzo di danaro, le nostre legna ci vengono a pagamento.

5 Col collo carico noi siamo inseguiti, siamo spossati, non abbiamo requie.

6 Abbiam teso la mano verso l’Egitto e verso l’Assiria, per saziarci di pane.

7 I nostri padri hanno peccato, e non sono più; e noi portiamo la pena delle loro iniquità.

8 Degli schiavi dominano su noi, e non v’è chi ci liberi dalle loro mani.

9 Noi raccogliamo il nostro pane col rischio della nostra vita, affrontando la spada del deserto.

10 La nostra pelle brucia come un forno, per l’arsura della fame.

11 Essi hanno disonorato le donne in Sion, le vergini nelle città di Giuda.

12 I capi sono stati impiccati dalle loro mani, la persona de’ vecchi non è stata rispettata.

13 I giovani han portato le macine, i giovanetti han vacillato sotto il carico delle legna.

14 I vecchi hanno abbandonato la porta, i giovani la musica dei loro strumenti.

15 La gioia de’ nostri cuori è cessata, le nostre danze son mutate in lutto.

16 La corona ci è caduta dal capo; guai a noi, poiché abbiamo peccato!

17 Per questo langue il nostro cuore, per questo s’oscuran gli occhi nostri:

18 perché il monte di Sion è desolato, e vi passeggian le volpi.

19 Ma tu, o Eterno, regni in perpetuo; il tuo trono sussiste d’età in età.

20 Perché ci dimenticheresti tu in perpetuo, e ci abbandoneresti per un lungo tempo?

21 Facci tornare a te, o Eterno, e noi torneremo! Ridonaci de’ giorni come quelli d’un tempo!

22 Ché, ora, tu ci hai veramente reietti, e ti sei grandemente adirato contro di noi!