1 Tas, kuris daužo į gabalus, ateina prieš tave. Budėk, stebėk kelią, pasiruošk, sukaupk visas jėgas!

2 Viešpats atgaivina Jokūbo ir Izraelio didybę, nors priešai juos nusiaubė ir jų vynmedžių šakeles sulaužė.

3 Priešų skydai raudoni, karių apranga skaisčiai raudonos spalvos. Kovos vežimai žibės kaip liepsna, svyruos iečių miškas.

4 Kovos vežimai lėks gatvėmis ir aikštėmis tarsi žaibas.

5 Jis šauks savo drąsiuosius, jie skubės klupdami, veršis prie sienos, bet apgultis jau bus paruošta.

6 Upių vartai bus atidaryti, rūmai užimami.

7 Karalienė bus vedama į nelaisvę, o jos tarnaitės dejuos kaip balandžiai ir mušis į krūtinę.

8 Ninevė yra tvenkinys, iš kurio ištekės vanduo. Jis šauks: "Sustokite, sustokite!", bet niekas nekreips dėmesio.

9 Plėškite sidabrą, plėškite auksą! Čia turtų daugybė, nėra jiems galo!

10 Ji tuščia, išplėšta ir sunaikinta. Širdis alpsta, keliai dreba, visų veidai iš baimės pabalę.

11 Kur liūto buveinė, kur jaunų liūtų ola, kur liūtukai, kurie nepažino baimės?

12 Liūtas plėšė ir smaugė savo jaunikliams ir liūtėms, jis grobiu pripildė olas ir landas.

13 "Aš esu prieš tave,­sako kareivijų Viešpats.­Aš sudeginsiu tavo kovos vežimus, tavo jaunuolius sunaikins kardas. Tu neteksi grobio, niekas nebegirdės tavo pasiuntinių balso".

1 Un distruttore sale contro di te, o Ninive; custodisci bene la fortezza, sorveglia le strade, fortìficati i fianchi, raccogli tutte quante le tue forze!

2 Poiché l’Eterno ristabilisce la gloria di Giacobbe, e la gloria d’Israele, perché i saccheggiatori li han saccheggiati, e han distrutto i loro tralci.

3 Lo scudo de’ suoi prodi è tinto in rosso, i suoi guerrieri veston di scarlatto; il giorno in cui ei si prepara, l’acciaio dei carri scintilla, e si brandiscon le lance di cipresso.

4 I carri si slancian furiosamente per le strade, si precipitano per le piazze; il loro aspetto è come di fiaccole, guizzan come folgori.

5 Il re si ricorda de’ suoi prodi ufficiali; essi inciampano nella loro marcia, si precipitano verso le mura, e la difesa è preparata.

6 Le porte de’ fiumi s’aprono, e il palazzo crolla.

7 E’ fatto! Ninive è spogliata nuda e portata via; le sue serve gemono con voce di colombe, e si picchiano il petto.

8 Essa è stata come un serbatoio pieno d’acqua, dal giorno che esiste; e ora fuggono! "Fermate! fermate!" a nessuno si vòlta.

9 Predate l’argento, predate l’oro! Vi son de’ tesori senza fine, dei monti d’oggetti preziosi d’ogni sorta.

10 Essa è vuotata, spogliata, devastata; i cuori si struggono, le ginocchia tremano, tutti i fianchi si contorcono, tutti i volti impallidiscono.

11 Dov’è questo ricetto di leoni, questo luogo dove facevano il pasto i leoncelli, dove passeggiavano il leone, la leonessa e i leoncini, senza che alcuno li spaventasse?

12 Quivi il leone sbranava per i suoi piccini, strangolava per le sue leonesse, ed empiva le sue grotte di preda, e le sue tane di rapina.

13 Eccomi a te, dice l’Eterno degli eserciti; io arderò i tuoi carri che andranno in fumo, e la spada divorerà i tuoi leoncelli; io sterminerò dalla terra la tua preda, e più non s’udrà la voce de’ tuoi messaggeri.