1 Tada Jona iš žuvies pilvo meldėsi Viešpačiui, savo Dievui:

2 "Aš šaukiausi Viešpaties savo varguose, ir Jis išklausė mane. Kai iš mirusiųjų buveinės pilvo šaukiau, Tu išgirdai mano balsą.

3 Tu įmetei mane į gelmę, į jūrų širdį. Vandenys apsupo mane, visos Tavo bangos ir vilnys ritosi per mane.

4 Tada galvojau: ‘Esu atstumtas nuo Tavęs, nebepamatysiu Tavo šventyklos!’

5 Vandenys apsupo mane ir grėsė mano gyvybei, gelmės apgaubė mane, jūros žolės vyniojosi apie mano galvą.

6 Aš nugrimzdau į jūros gelmes, žemė uždarė mane savo skląsčiais. Bet Tu, Viešpatie, mano Dieve, išvedei mane gyvą iš gelmės.

7 Mano sielai alpstant, prisiminiau Viešpatį ir mano malda pasiekė Tave Tavo šventykloje.

8 Apgaulingų tuštybių garbintojai apleidžia savo Gailestingąjį.

9 Bet aš, garsiai dėkodamas, atnešiu Tau auką; ką pažadėjau­ištesėsiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!"

10 Viešpats įsakė, ir žuvis išspjovė Joną ant kranto.

1 (H2:2)Hän rukoili Herraa, Jumalaansa, kalan sisuksissa

2 (H2:3)ja sanoi: -- Ahdingossani minä kutsun Herraa avuksi, ja hän vastaa minulle. Tuonelan kohdusta minä huudan apua, ja sinä, Herra, kuulet ääneni.

3 Sinä heitit minut syvyyteen, merten sydämeen, ja virta ympäröi minut. Sinun tyrskysi ja aaltosi vyöryivät ylitseni.

5 (H2:6)Vedet nousivat kaulaani asti, syvyydet saartoivat minut, kaislat kietoutuivat päähäni.

6 (H2:7)Vuorten pohjiin minä painuin, vajosin syvyyksien maahan, sen salvat sulkeutuivat takanani ainiaaksi. Mutta sinä, Herra, minun Jumalani, nostit minut elävänä ylös haudasta.

7 (H2:8)Kun voimani jo raukenivat, minä yhä kutsuin Herraa, ja rukoukseni tuli sinun luoksesi pyhään temppeliisi.

8 (H2:9)Ne, jotka luottavat turhiin jumaliin, hylkäävät ja pettävät sinut.

9 (H2:10)Mutta minä saan uhrata ja laulaa kiitosta sinulle. Minkä olen luvannut, sen minä täytän. Vain Herra voi pelastaa.

10 (H2:11)Sitten Herra käski kalan oksentaa Joonan kuivalle maalle.