1 Sirijos karalius Ben Hadadas surinko visą savo kariuomenę: su juo buvo trisdešimt du karaliai, žirgai ir kovos vežimai, ir puolė Samariją.
2 Ben Hadadas per pasiuntinius pranešė Izraelio karaliui Ahabui:
3 "Tavo sidabras ir auksas yra mano, taip pat tavo žmonos ir geriausieji vaikai".
4 Izraelio karalius atsakė: "Mano valdove karaliau, kaip tu sakei, aš ir visa, kas man priklauso, esame tavo".
5 Pasiuntiniai vėl atėjo pas Ahabą ir sakė: "Taip sako Ben Hadadas: ‘Nors aš sakiau tau, kad tu atiduosi man savo sidabrą, auksą, žmonas ir vaikus,
6 bet rytoj šituo laiku atsiųsiu pas tave savo tarnus, jie iškratys tavo bei tavo tarnų namus ir visa, kas brangu tavo akyse, surinkę išsigabens’ ".
7 Tada Izraelio karalius, sušaukęs visus krašto vyresniuosius, jiems kalbėjo: "Klausykite ir stebėkite, kaip Ben Hadadas siekia pikto. Jis atsiuntė pas mane pasiuntinius, reikalaudamas mano žmonų, vaikų, sidabro ir aukso, ir aš jam neprieštaravau".
8 Visi vyresnieji ir tauta jam atsakė: "Neklausyk ir nesutik!"
9 Ahabas atsakė Ben Hadado pasiuntiniams: "Sakykite mano valdovui karaliui, kad aš visa, ko jis reikalavo pradžioje, darysiu, bet paskutinio jo reikalavimo nevykdysiu". Pasiuntiniai viską pranešė Ben Hadadui.
10 Karalius vėl siuntė pas Ahabą pasiuntinius su tokiu pranešimu: "Tegul dievai padaro man tai ir dar daugiau, jei Samarijos dulkių bent po saują užtektų žmonėms, kurie seka mane".
11 Izraelio karalius atsakė: "Tenesigiria tas, kuris susijuosia, tarsi jau nusijuostų".
12 Kai išgirdo šitą atsakymą, Ben Hadadas puotavo su karaliais palapinėje. Jis įsakė savo tarnams pasiruošti, ir tie išsirikiavo kovai prieš miestą.
13 Pranašas priėjo prie Izraelio karaliaus Ahabo ir tarė: "Taip sako Viešpats: ‘Ar matai visą šitą daugybę? Aš ją šiandien atiduosiu į tavo rankas, kad žinotum, jog Aš esu Viešpats’ ".
14 Ahabas klausė: "Per ką?" Pranašas atsakė: "Taip sako Viešpats: ‘Per sričių kunigaikščių jaunuolius’ ". Karalius vėl klausė: "Kas turi pradėti mūšį?" Jis atsakė: "Tu".
15 Sričių kunigaikščių jaunuolių buvo du šimtai trisdešimt du, o iš viso izraelitųseptyni tūkstančiai.
16 Jis išėjo vidudienį; Ben Hadadas buvo nusigėręs, gerdamas palapinėje su trisdešimt dviem karaliais, jo sąjungininkais.
17 Sričių kunigaikščių jaunuoliai išėjo pirmieji. Ben Hadadas pasiuntė žvalgus, kurie jam pranešė: "Vyrai išėjo iš Samarijos".
18 Jis įsakė: "Jei jie eina taikos prašyti, suimkite juos gyvus, o jei eina kariauti, taip pat suimkite juos gyvus".
19 Sričių kunigaikščių jaunuoliai išėjo iš miesto, o kariuomenė sekė juos.
20 Jie žudė kiekvieną, kuris išėjo prieš juos, ir sirai bėgo, o izraelitai juos vijosi. Sirijos karalius Ben Hadadas pabėgo ant žirgo su raiteliais.
21 Izraelio karalius išėjo ir paėmė kovos vežimų ir žirgų, ir smarkiai sumušė sirus.
22 Tada pranašas, atėjęs pas Izraelio karalių, jam tarė: "Eik, sustiprėk ir žiūrėk, ką darai, nes po metų Sirijos karalius vėl puls tave".
23 Sirijos karaliaus tarnai kalbėjo karaliui: "Jų dievai yra kalnų dievai, todėl jie mus nugalėjo. Bet jei kariautume su jais lygumoje, mes juos nugalėtume.
24 Padaryk šitaip: pašalink visus karalius iš jų vietų ir jų vieton paskirk vadus.
25 Surink kariuomenę, kokią praradai, taip pat atstatyk žirgų ir kovos vežimų skaičių. Tada kariausime su jais lygumoje ir tikrai juos nugalėsime". Karalius paklausė jų patarimo ir taip padarė.
26 Metams praėjus, Ben Hadadas su savo kariuomene atėjo į Afeką kariauti su Izraeliu.
27 Izraelitai susirinko ir išėjo prieš juos. Izraelitai sustojo priešais juos lyg dvi mažos ožkų kaimenės, o sirų buvo pilnas kraštas.
28 Tuomet Dievo vyras, priėjęs prie Izraelio karaliaus, tarė: "Taip sako Viešpats: ‘Kadangi sirai sakė, kad Viešpats yra kalnų Dievas, bet ne slėnių Dievas, tai Aš atiduosiu visą šitą daugybę į tavo rankas, kad jūs žinotumėte, jog Aš esu Viešpats’ ".
29 Taip jie stovėjo pasiruošę vieni prieš kitus septynias dienas, ir septintą dieną prasidėjo kova. Izraelitai nužudė tą dieną šimtą tūkstančių sirų pėstininkų.
30 Likusieji pabėgo į Afeko miestą, kur ant likusių dvidešimt septynių tūkstančių užgriuvo mūras. Ben Hadadas irgi pabėgo į miestą ir pasislėpė vidiniame kambaryje.
31 Jo tarnai kalbėjo jam: "Mes girdėjome, kad Izraelio karaliai yra gailestingi. Apsijuoskime ašutinėmis, užsidėkime virves ant kaklo ir išeikime pas Izraelio karalių. Gal jis paliks tave gyvą".
32 Jie, apsijuosę ašutinėmis, užsidėjo virves ir, atėję pas Izraelio karalių, tarė: "Tavo tarnas Ben Hadadas prašo: ‘Palik mane gyvą’ ". Ahabas atsakė: "Jei jis dar gyvas, jis yra mano brolis".
33 Vyrai tai palaikė geru ženklu ir pakartojo: "Ben Hadadas yra tavo brolis". Karalius tarė: "Atveskite jį!" Ben Hadadui atėjus, Ahabas pasisodino jį į savo vežimą.
34 Ben Hadadas tarė jam: "Miestus, kuriuos mano tėvas atėmė iš tavo tėvo, grąžinu; tu įsteik prekyviečių Damaske, kaip mano tėvas buvo įsteigęs Samarijoje". Ahabas atsakė: "Šitomis sąlygomis aš tave paleidžiu". Juodu sudarė sutartį, ir Ahabas paleido Sirijos karalių.
35 Vienas iš pranašų, Viešpačiui paliepus, tarė savo draugui: "Mušk mane". Bet tas atsisakė jį mušti.
36 Tada jis jam sakė: "Kadangi nepaklausei Viešpaties žodžio, kai pasitrauksi nuo manęs, tave nužudys liūtas". Kai jis pasitraukė, jį sutiko liūtas ir sudraskė.
37 Sutikęs kitą vyrą, jis vėl sakė: "Mušk mane". Tas mušė jį ir sužeidė.
38 Po to pranašas nuėjęs atsistojo prie kelio ir laukė karaliaus. Jis užsirišo raištį ant akių.
39 Karaliui praeinant, jis sušuko: "Tavo tarnas dalyvavo mūšyje. Vienas žmogus atvedė pas mane vyrą ir įsakė: ‘Saugok jį! Jei jis pabėgs, tu atsakysi savo gyvybe arba turėsi sumokėti talentą sidabro’.
40 Kai tavo tarnas buvo užsiėmęs šiuo bei tuo, jis pabėgo". Izraelio karalius jam tarė: "Teismo sprendimą tu pats sau pasakei".
41 Jis skubiai nusiėmė raištį, ir Izraelio karalius atpažino, kad jis pranašas.
42 Pranašas jam tarė: "Taip sako Viešpats: ‘Kadangi tu paleidai vyrą, kurį Aš buvau paskyręs visiškam sunaikinimui, tai tavo gyvybė bus už jo gyvybę ir tavo tauta už jo tautą’ ".
43 Izraelio karalius vyko namo į Samariją paniuręs ir nepatenkintas.
1 And Ben-Hadad king of Aram hath gathered all his force, and thirty and two kings [are] with him, and horse and chariot, and he goeth up and layeth siege against Samaria, and fighteth with it,
2 and sendeth messengers unto Ahab king of Israel, to the city,
3 and saith to him, `Thus said Ben-Hadad, `Thy silver and thy gold are mine, and thy wives and thy sons -- the best -- are mine.`
4 And the king of Israel answereth and saith, `According to thy word, my lord, O king: I [am] thine, and all that I have.`
5 And the messengers turn back and say, `Thus spake Ben-Hadad, saying, Surely I sent unto thee, saying, Thy silver, and thy gold, and thy wives, and thy sons, to me thou dost give;
6 for if, at this time to-morrow, I send my servants unto thee then they have searched thy house, and the houses of thy servants, and it hath been, every desirable thing of thine eyes they place in their hand, and have taken away.`
7 And the king of Israel calleth to all the elders of the land, and saith, `Know, I pray you, and see that evil this [one] is seeking, for he sent unto me for my wives, and for my sons, and for my silver, and for my gold, and I withheld not from him.`
8 And all the elders and all the people say unto him, `Do not hearken, nor consent.`
9 And he saith to the messengers of Ben-Hadad, `Say to my lord the king, All that thou didst send for unto thy servant at the first I do, and this thing I am not able to do;` and the messengers go and take him back word.
10 And Ben-Hadad sendeth unto him, and saith, `Thus do the gods to me, and thus do they add, if the dust of Samaria suffice for handfuls for all the people who [are] at my feet.`
11 And the king of Israel answereth and saith, `Speak ye: let not him who is girding on boast himself as him who is loosing [his armour].`
12 And it cometh to pass at the hearing of this word -- and he is drinking, he and the kings, in the booths -- that he saith unto his servants, `Set yourselves;` and they set themselves against the city.
13 And lo, a certain prophet hath come nigh unto Ahab king of Israel, and saith, `Thus said Jehovah, `Hast thou seen all this great multitude? lo, I am giving it into thy hand to-day, and thou hast known that I [am] Jehovah.`
14 And Ahab saith, `By whom?` and he saith, `Thus said Jehovah, By the young men of the heads of the provinces;` and he saith, `Who doth direct the battle?` and he saith, `Thou.`
15 And he inspecteth the young men of the heads of the provinces, and they are two hundred, two and thirty, and after them he hath inspecteth the whole of the people, all the sons of Israel, seven thousand,
16 and they go out at noon, and Ben-Hadad is drinking -- drunk in the booths, he and the kings, the thirty and two kings, helping him.
17 And the young men of the heads of the provinces go out at the first, and Ben-Hadad sendeth, and they declare to him, saying, `Men have come out of Samaria.`
18 And he saith, `If for peace they have come out -- catch them alive; and if for battle they have come out -- alive catch them.`
19 And these have gone out of the city -- the young men of the heads of the provinces -- and the force that [is] after them,
20 and smite each his man, and Aram fleeth, and Israel pursueth them, and Ben-Hadad king of Aram escapeth on a horse, and the horsemen;
21 and the king of Israel goeth out, and smiteth the horses, and the charioteers, and hath smitten among the Aramaeans a great smiting.
22 And the prophet cometh nigh unto the king of Israel, and saith to him, `Go, strengthen thyself, and know and see that which thou dost, for at the turn of the year the king of Aram is coming up against thee.`
23 And the servants of the king of Aram said unto him, `Gods of hills [are] their gods, therefore they were stronger than we; and yet, we fight with them in the plain -- are we not stronger than they?
24 `And this thing do thou: turn aside the kings each out of his place, and set captains in their stead;
25 and thou, number to thee a force as the force that is fallen from thee, and horse for horse, and chariot for chariot, and we fight with them in the plain; are we not stronger than they?` and he hearkeneth to their voice, and doth so.
26 And it cometh to pass at the turn of the year, that Ben-Hadad inspecteth the Aramaeans, and goeth up to Aphek, to battle with Israel,
27 and the sons of Israel have been inspected, and supported, and go to meet them, and the sons of Israel encamp before them, like two flocks of goats, and the Aramaeans have filled the land.
28 And there cometh nigh a man of God, and speaketh unto the king of Israel, and saith, `Thus said Jehovah, Because that the Aramaeans have said, God of hills [is] Jehovah, and He [is] not God of valleys -- I have given the whole of this great multitude into thy hand, and ye have known that I [am] Jehovah.`
29 And they encamp one over-against another seven days, and it cometh to pass on the seventh day, that the battle draweth near, and the sons of Israel smite Aram -- a hundred thousand footmen in one day.
30 And those left flee to Aphek, unto the city, and the wall falleth on twenty and seven chief men who are left, and Ben-Hadad hath fled, and cometh in unto the city, into the innermost part.
31 And his servants say unto him, `Lo, we pray thee, we have heard that the kings of the house of Israel -- that they are kind kings; let us put, we pray thee, sackcloth on our loins, and ropes on our heads, and we go out unto the king of Israel; it may be he doth keep thee alive.`
32 And they gird sackcloth on their loins, and ropes [are] on their heads, and they come in unto the king of Israel, and say, `Thy servant Ben-Hadad hath said, Let me live, I pray thee;` and he saith, `Is he yet alive? he [is] my brother.`
33 And the men observe diligently, and hasten, and catch it from him, and say, `Thy brother Ben-Hadad;` and he saith, `Go ye in, bring him;` and Ben-Hadad cometh out unto him, and he causeth him to come up on the chariot.
34 And he saith unto him, `The cities that my father took from thy father, I give back, and streets thou dost make for thee in Damascus, as my father did in Samaria;` -- `and I, with a covenant, send thee away;` and he maketh with him a covenant, and sendeth him away.
35 And a certain man of the sons of the prophets said unto his neighbour by the word of Jehovah, `Smite me, I pray thee;` and the man refuseth to smite him,
36 and he saith to him, `Because that thou hast not hearkened to the voice of Jehovah, lo, thou art going from me, and the lion hath smitten thee;` and he goeth from him, and the lion findeth him, and smiteth him.
37 And he findeth another man, and saith, `Smite me, I pray thee;` and the man smiteth him, smiting and wounding,
38 and the prophet goeth and standeth for the king on the way, and disguiseth himself with ashes on his eyes.
39 And it cometh to pass -- the king is passing by -- that he hath cried unto the king, and saith, `Thy servant went out into the midst of the battle, and lo, a man hath turned aside and bringeth in unto me a man, and saith, Keep this man; if he be at all missing, then hath thy life been for his life, or a talent of silver thou dost weigh out;
40 and it cometh to pass, thy servant is working hither and thither, and he is not!` and the king of Israel saith unto him, Right [is] thy judgment; thou hast determined [it].`
41 And he hasteth and turneth aside the ashes from off his eyes, and the king of Israel discerneth him, that he [is] of the prophets,
42 and he saith unto him, `Thus said Jehovah, Because thou hast sent away the man I devoted, out of [thy] hand, even thy life hath been for his life, and thy people for his people;`
43 and the king of Israel goeth unto his house, sulky and wroth, and cometh in to Samaria.