1 "Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius.
2 Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų.
3 Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę!
4 Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas.
5 Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta.
6 Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo? Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave?
7 Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo seneliųjie tau papasakos.
8 Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.
9 Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, JokūbasJo paveldėjimo dalis.
10 Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį.
11 Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų,
12 taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo.
13 Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos,
14 sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo.
15 Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.
16 Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę.
17 Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai.
18 Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją.
19 Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys.
20 Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai.
21 Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis; Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta.
22 Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.
23 Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis.
24 Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro. Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates.
25 Lauke juos naikins kardas, o vidujesiaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių.
26 Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties,
27 bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats.
28 Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo.
29 O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas.
30 Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs?
31 Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija.
32 Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios.
33 Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai.
34 Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje.
35 Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’.
36 Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios.
37 Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo?
38 Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums.
39 Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos.
40 Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau Aš esu gyvas per amžius.
41 Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.
42 Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’.
43 Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių".
44 Mozė paskelbė šią giesmę tautai, jis ir Nūno sūnus Jozuė.
45 Mozė, pabaigęs kalbėti Izraeliui,
46 tarė: "Įsidėkite į širdis visus šituos žodžius, kuriuos jums šiandien paskelbiau, perduokite juos savo vaikams ir įsakykite vykdyti viską, kas parašyta šitame įstatyme.
47 Tai ne tuščias dalykas, nes tai yra jūsų gyvenimas. Jų dėka ilgai gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti anapus Jordano".
48 Viešpats tą pačią dieną kalbėjo Mozei:
49 "Eik į Abarimo kalnyną ir užlipk ant Nebojo kalno, kuris yra Moabo žemėje ties Jerichu; apžvelk Kanaano žemę, kurią duosiu paveldėti izraelitams.
50 Mirsi ant to kalno ir susijungsi su savo tauta kaip tavo brolis Aaronas, kuris mirė Horo kalne ir susijungė su savo tauta.
51 Kadangi judu nusikaltote man prie Meribos vandenų Cino dykumoje, Kadeše, ir neparodėte mano šventumo tarp izraelitų,
52 tu matysi žemę, kurią duodu izraelitams, bet neįeisi į ją".
1 `Give ear, O heavens, and I speak; And thou dost hear, O earth, sayings of my mouth!
2 Drop as rain doth My doctrine; Flow as dew doth My sayings; As storms on the tender grass, And as showers on the herb,
3 For the Name of Jehovah I proclaim, Ascribe ye greatness to our God!
4 The Rock! -- perfect [is] His work, For all His ways [are] just; God of stedfastness, and without iniquity: Righteous and upright [is] He.
5 It hath done corruptly to Him; Their blemish is not His sons`, A generation perverse and crooked!
6 To Jehovah do ye act thus, O people foolish and not wise? Is not He thy father -- thy possessor? He made thee, and doth establish thee.
7 Remember days of old -- Understand the years of many generations -- Ask thy father, and he doth tell thee; Thine elders, and they say to thee:
8 In the Most High causing nations to inherit, In His separating sons of Adam -- He setteth up the borders of the peoples By the number of the sons of Israel.
9 For Jehovah`s portion [is] His people, Jacob [is] the line of His inheritance.
10 He findeth him in a land -- a desert, And in a void -- a howling wilderness, He turneth him round -- He causeth him to understand -- He keepeth him as the apple of His eye.
11 As an eagle waketh up its nest, Over its young ones fluttereth, Spreadeth its wings -- taketh them, Beareth them on its pinions; --
12 Jehovah alone doth lead him, And there is no strange god with him.
13 He maketh him ride on high places of earth, And he eateth increase of the fields, And He maketh him suck honey from a rock, And oil out of the flint of a rock;
14 Butter of the herd, and milk of the flock, With fat of lambs, and rams, sons of Bashan, And he-goats, with fat of kidneys of wheat; And of the blood of the grape thou dost drink wine!
15 And Jeshurun waxeth fat, and doth kick: Thou hast been fat -- thou hast been thick, Thou hast been covered. And he leaveth God who made him, And dishonoureth the Rock of his salvation.
16 They make Him zealous with strangers, With abominations they make Him angry.
17 They sacrifice to demons -- no god! Gods they have not known -- New ones -- from the vicinity they came; Not feared them have your fathers!
18 The Rock that begat thee thou forgettest, And neglectest God who formeth thee.
19 And Jehovah seeth and despiseth -- For the provocation of His sons and His daughters.
20 And He saith: I hide My face from them, I see what [is] their latter end; For a froward generation [are] they, Sons in whom is no stedfastness.
21 They have made Me zealous by `no-god,` They made Me angry by their vanities; And I make them zealous by `no-people,` By a foolish nation I make them angry.
22 For a fire hath been kindled in Mine anger, And it burneth unto Sheol -- the lowest, And consumeth earth and its increase, And setteth on fire foundations of mountains.
23 I gather upon them evils, Mine arrows I consume upon them.
24 Exhausted by famine, And consumed by heat, and bitter destruction. And the teeth of beasts I send upon them, With poison of fearful things of the dust.
25 Without bereave doth the sword, And at the inner-chambers -- fear, Both youth and virgin, Suckling with man of grey hair.
26 I have said: I blow them away, I cause their remembrance to cease from man;
27 If not -- the anger of an enemy I fear, Lest their adversaries know -- Lest they say, Our hand is high, And Jehovah hath not wrought all this.
28 For a nation lost to counsels [are] they, And there is no understanding in them.
29 If they were wise -- They deal wisely [with] this; They attend to their latter end:
30 How doth one pursue a thousand, And two cause a myriad to flee! If not -- that their rock hath sold them, And Jehovah hath shut them up?
31 For not as our Rock [is] their rock, (And our enemies [are] judges!)
32 For of the vine of Sodom their vine [is], And of the fields of Gomorrah; Their grapes [are] grapes of gall -- They have bitter clusters;
33 The poison of dragons [is] their wine And the fierce venom of asps.
34 Is it not laid up with Me? Sealed among My treasures?
35 Mine [are] vengeance and recompense, At the due time -- doth their foot slide; For near is a day of their calamity, And haste do things prepared for them.
36 For Jehovah doth judge His people, And for His servants doth repent Himself. For He seeth -- the going away of power, And none is restrained and left.
37 And He hath said, Where [are] their gods -- The rock in which they trusted;
38 Which the fat of their sacrifices do eat, They drink the wine of their libation! Let them arise and help you, Let it be for you a hiding-place!
39 See ye, now, that I -- I [am] He, And there is no god with Me: I put to death, and I keep alive; I have smitten, and I heal; And there is not from My hand a deliverer,
40 For I lift up unto the heavens My hand, And have said, I live -- to the age!
41 If I have sharpened the brightness of My sword, And My hand doth lay hold on judgment, I turn back vengeance to Mine adversaries, And to those hating Me -- I repay!
42 I make drunk Mine arrows with blood, And My sword devoureth flesh, From the blood of the pierced and captive, From the head of the freemen of the enemy.
43 Sing ye nations -- [with] his people, For the blood of His servants He avengeth, And vengeance He turneth back on His adversaries, And hath pardoned His land -- His people.`
44 And Moses cometh and speaketh all the words of this song in the ears of the people, he and Hoshea son of Nun;
45 and Moses finisheth to speak all these words unto all Israel,
46 and saith unto them, `Set your heart to all the words which I am testifying against you to-day, that ye command your sons to observe to do all the words of this law,
47 for it [is] not a vain thing for you, for it [is] your life, and by this thing ye prolong days on the ground whither ye are passing over the Jordan to possess it.`
48 And Jehovah speaketh unto Moses, in this self-same day, saying,
49 `Go up unto this mount Abarim, mount Nebo, which [is] in the land of Moab, which [is] on the front of Jericho, and see the land of Canaan which I am giving to the sons of Israel for a possession;
50 and die in the mount whither thou art going up, and be gathered unto thy people, as Aaron thy brother hath died in the mount Hor, and is gathered unto his people:
51 `Because ye trespassed against me in the midst of the sons of Israel at the waters of Meribath-Kadesh, the wilderness of Zin -- because ye sanctified Me not in the midst of the sons of Israel;
52 but over-against thou seest the land, and thither thou dost not go in, unto the land which I am giving to the sons of Israel.`