1 "Kai norėjau pagydyti Izraelį, paaiškėjo Efraimo kaltė ir Samarijos nedorybės. Jie apgaudinėja, vagys įsilaužia į namus, plėšikų gaujos plėšia gatvėse.
2 Jie nepagalvoja, kad Aš prisimenu jų nedorybes! Dabar jų darbai apsupo juos, jie visi yra mano akivaizdoje.
3 Jų nedorybėmis džiaugiasi karalius, jų apgaulėmiskunigaikščiai.
4 Jie visi yra svetimautojai kaip pakūrenta krosnis, kurios nebereikia kurstyti nuo tešlos įmaišymo iki iškilimo.
5 Karaliaus dieną kunigaikščiai susirgo nuo vyno, jis ištiesė ranką akiplėšoms.
6 Jų širdys paruoštos kaip krosniskepėjas miega naktį, o rytą ugnis įsiliepsnoja.
7 Jie visi, įkaitę kaip krosnis, prarijo savo teisėjus. Visi jų karaliai krito, bet nė vienas tarp jų nesišaukia manęs.
8 Efraimas maišosi su tautomis! Jis yra lyg neapverstas paplotis.
9 Svetimšaliai suėdė jo jėgą, bet jis to nepastebėjo; plaukai jam pražilo, bet jis to nežinojo.
10 Izraelio išdidumas liudija prieš jį patį. Bet jie vis dėlto nesugrįžta pas Viešpatį, savo Dievą, ir neieško Jo.
11 Efraimas elgiasi kaip kvailas balandis: tai šaukiasi Egipto, tai bėga į Asiriją.
12 Jiems einant, Aš ištiesiu tinkląkaip padangių paukščius juos pagausiu; bausiu juos, kaip esu jiems sakęs.
13 Vargas jiems, nes jie pasitraukė nuo manęs! Sunaikinimas jiems, nes jie sukilo prieš mane! Aš išpirkau juos, bet jie kalbėjo melą.
14 Jie nesišaukė manęs nuoširdžiai, kai dejavo savo guoliuose. Dėl javų ir vyno jie susirinko, bet prieš mane maištavo.
15 Nors Aš juos mokiau ir stiprinau, tačiau jie piktu man atlygindavo.
16 Jie kreipėsi, bet ne į Aukščiausiąjį, jie kaip netikras ginklas. Jų kunigaikščiai žus nuo kardo dėl jų akiplėšiškumo, Egipto žemė tyčiosis iš jų".
1 `When I give healing to Israel, Then revealed is the iniquity of Ephraim, And the wickedness of Samaria, For they have wrought falsehood, And a thief doth come in, Stript off hath a troop in the street,
2 And they do not say to their heart, [That] all their evil I have remembered, Now compassed them have their doings, Over-against My face they have been.
3 With their wickedness they make glad a king, And with their lies -- princes.
4 All of them [are] adulterers, Like a burning oven of a baker, He ceaseth from stirring up after kneading the dough, till its leavening.
5 A day of our king! Princes have polluted themselves [with] the poison of wine, He hath drawn out his hand with scorners.
6 For they have drawn near, As an oven [is] their heart, In their lying in wait all the night sleep doth their baker, Morning! he is burning as a flaming fire.
7 All of them are warm as an oven, And they have devoured their judges, All their kings have fallen, There is none calling unto Me among them.
8 Ephraim! among peoples he mixeth himself, Ephraim hath been a cake unturned.
9 Devoured have strangers his power, And he hath not known, Also old age hath sprinkled [itself] on him, And he hath not known.
10 And humbled hath been the excellency of Israel to his face, And they have not turned back unto Jehovah their God, Nor have they sought Him for all this.
11 And Ephraim is as a simple dove without heart, Egypt they called on -- [to] Asshur they have gone.
12 When they go I spread over them My net, As the fowl of the heavens I bring them down, I chastise them as their company hath heard.
13 Wo to them, for they wandered from Me, Destruction to them, for they transgressed against Me, And I -- I ransom them, and they have spoken lies against Me,
14 And have not cried unto Me with their heart, but howl on their beds, For corn and new wine they assemble themselves, They turn aside against Me.
15 And I instructed -- I strengthened their arms, And concerning Me they think evil!
16 They turn back -- not to the Most High, They have been as a deceitful bow, Fall by sword do their princes, From the insolence of their tongue, This [is] their derision in the land of Egypt!