1 Or on demeura trois ans sans qu'il y eût guerre entre la Syrie et Israël.
2 Puis il arriva en la troisième année, que Josaphat Roi de Juda étant descendu vers le Roi d'Israël,
3 Le Roi d'Israël dit à ses serviteurs : Ne savez-vous pas bien que Ramoth de Galaad nous appartient, et nous ne nous mettons point en devoir pour la retirer d'entre les mains du Roi de Syrie?
4 Puis il dit à Josaphat : Ne viendras-tu pas avec moi à la guerre contre Ramoth de Galaad? Et Josaphat répondit au Roi d'Israël : Fais ton compte de moi comme de toi, et de mon peuple comme de ton peuple, et de mes chevaux comme de tes chevaux.
5 Josaphat dit encore au Roi d'Israël : Je te prie qu'aujourd'hui tu t'enquières de la parole de l'Eternel.
6 Et le Roi d'Israël assembla environ quatre cents Prophètes, auxquels il dit : Irai-je à la guerre contre Ramoth de Galaad, ou m'en éloigne-je? Et ils répondirent : Monte, car le Seigneur la livrera entre les mains du Roi.
7 Mais Josaphat dit : N'y a-t-il point ici encore quelque Prophète de l'Eternel, afin que nous l'interrogions?
8 Et le Roi d'Israël dit à Josaphat : Il y a encore un homme pour s'enquérir de l'Eternel par son moyen, mais je le hais, car il ne prophétise rien de bon, mais du mal, quand il est question de moi : c'est Michée fils de Jimla. Et Josaphat dit : Que le Roi ne parle point ainsi.
9 Alors le Roi d'Israël appela un Eunuque auquel il dit : Fais venir en diligence Michée fils de Jimla.
10 Or le Roi d'Israël, et Josaphat Roi de Juda étaient assis chacun sur son trône, revêtus de leurs habits, dans la place, vers l'entrée de la porte de Samarie; et tous les prophètes prophétisaient en leur présence.
11 Et Tsidkija fils de Kénahana s'étant fait des cornes de fer, dit : Ainsi a dit l'Eternel : De ces cornes-ci tu heurteras les Syriens, jusqu'à les détruire.
12 Et tous les Prophètes prophétisaient de même, en disant : Monte à Ramoth de Galaad, et tu réussiras; et l'Eternel la livrera entre les mains du Roi.
13 Or le messager qui était allé appeler Michée, lui parla, en disant : Voici maintenant, les Prophètes prophétisent tous d'une voix du bonheur au Roi ; je te prie que ta parole soit semblable à celle de l'un d'eux, et prophétise lui du bonheur.
14 Mais Michée lui répondit : L'Eternel est vivant, que je dirai ce que l'Eternel me dira.
15 Il vint donc vers le Roi, et le Roi lui dit : Michée, irons-nous à la guerre contre Ramoth de Galaad; ou nous en désisterons-nous? Et il lui répondit : Monte, tu réussiras; et l'Eternel la livrera entre les mains du Roi.
16 Et le Roi lui dit : Jusqu'à combien de fois te conjurerai-je, de ne me dire que la vérité au Nom de l'Eternel?
17 Et il répondit : J'ai vu tout Israël dispersé par les montagnes, comme un troupeau de brebis qui n'a point de pasteur; et l'Eternel a dit : Ceux-ci sont sans Seigneurs; que chacun s'en retourne dans sa maison en paix.
18 Alors le Roi d'Israël dit à Josaphat : Ne t'ai-je pas bien dit que quand il est question de moi il ne prophétise rien de bon, mais du mal?
19 Et [Michée] lui dit : Ecoute néanmoins la parole de l'Eternel; J'ai vu l'Eternel assis sur son trône, et toute l'armée des cieux se tenant devant lui, à sa droite et à sa gauche.
20 Et l'Eternel a dit : Qui est-ce qui induira Achab, afin qu'il monte et qu'il tombe en Ramoth de Galaad? et l'un parlait d'une manière, et l'autre d'une autre.
21 Alors un esprit s'avança, et se tint devant l'Eternel, et dit : Je l'induirai. Et l'Eternel lui dit : Comment?
22 Et il répondit : Je sortirai, et je serai un esprit de mensonge dans la bouche de tous ses Prophètes. Et [l'Eternel]dit : [Oui] tu l'induiras, et même tu en viendras à bout; sors, et fais-le ainsi.
23 Maintenant donc voici, l'Eternel a mis un esprit de mensonge dans la bouche de tous ces tiens Prophètes, et l'Eternel a prononcé du mal contre toi.
24 Alors Tsidkija fils de Kénahana s'approcha, et frappa Michée sur la joue, et dit : Par où l'Esprit de l'Eternel s'est-il retiré de moi pour s'adresser à toi?
25 Et Michée répondit : Voici, tu le verras le jour que tu iras de chambre en chambre pour te cacher.
26 Alors le Roi d'Israël dit : Qu'on prenne Michée, et qu'on le mène vers Amon, capitaine de la ville, et vers Joas le fils du Roi;
27 Et qu'on leur dise : Ainsi a dit le Roi : Mettez cet homme en prison, et ne lui donnez qu'un peu de pain à manger, et un peu d eau [à boire], jusqu'à ce que je revienne en paix.
28 Et Michée répondit : Si jamais tu reviens en paix, l'Eternel n'aura point parlé par moi. Il dit aussi : Entendez cela peuples, vous tous qui êtes ici.
29 Le Roi d'Israël donc monta avec Josaphat Roi de Juda contre Ramoth de Galaad.
30 Et le Roi d'Israël dit à Josaphat : Que je me déguise, et que j'aille à la bataille; mais toi, revêts-toi de tes habits. Le Roi d'Israël donc se déguisa, et alla à la bataille.
31 Or le Roi des Syriens avait commandé aux trente-deux capitaines de ses chariots, en disant : Vous ne combattrez contre qui que ce soit petit ou grand, mais contre le seul Roi d'Israël.
32 Il arriva donc que dès que les capitaines des chariots eurent vu Josaphat, ils dirent : C'est certainement le Roi d'Israël; et ils se détournèrent vers lui pour le combattre, mais Josaphat s'écria.
33 Et sitôt que les capitaines des chariots eurent vu que ce n'était pas le Roi d'Israël, ils se détournèrent de lui.
34 Alors quelqu'un tira de son arc de toute sa force, et frappa le Roi d'Israël entre les tassettes et les harnais; et le Roi dit à son cocher : Tourne ta main, et mène-moi hors du camp; car on m'a fort blessé.
35 Or la bataille fut très-grande en ce jour-là; et le Roi [d'Israël] fut arrêté dans son chariot vis-à-vis des Syriens, et mourut sur le soir; et le sang de sa plaie coulait sur le fond du chariot.
36 Et sitôt que le soleil fut couché, on fit crier par le camp, en disant : [que] chacun se retire en sa ville, et chacun en son pays.
37 Le Roi donc mourut, et fut porté à Samarie, et y fut enseveli.
38 Et on lava le chariot au vivier de Samarie, et les chiens léchèrent son sang, [et aussi quand] on lava ses armes, selon là parole que l'Eternel avait prononcée.
39 Le reste des faits d'Achab, tout ce, dis-je, qu'il a fait, et quant à la maison d'ivoire qu'il bâtit, et à toutes les villes qu'il bâtit, toutes ces choses ne sont-elles pas écrites au Livre des Chroniques des Rois d'Israël?
40 Ainsi Achab s'endormit avec ses pères, et Achazia son fils régna en sa place.
41 r Josaphat fils d'Asa avait commencé à régner sur Juda la quatrième année d'Achab, Roi d'Israël.
42 Et Josaphat était âgé de trente-cinq ans, quand il commença à régner; et il régna vingt-cinq ans à Jérusalem. Le nom de sa mère était Hazuba, fille de Silhi.
43 Et il suivit entièrement la voie d'Asa son père, [et] il ne s'en détourna point, faisant tout ce qui est droit devant l'Eternel.
44 Toutefois les hauts lieux ne furent point ôtés; le peuple sacrifiait encore et faisait des encensements dans les hauts lieux.
45 Josaphat fit aussi la paix avec le Roi d'Israël.
46 Le reste des faits de Josaphat, et les exploits qu'il fit, et les guerres qu'il eut, ne sont-elles pas écrites au Livre des Chroniques des Rois de Juda?
47 Quant aux restes des prostitués qui étaient demeurés depuis le temps d'Asa son père, il les extermina du pays.
48 Il n'y avait point alors de Roi en Edom; le Gouverneur était Viceroi.
49 Josaphat équipa une flotte de Tharsis, pour aller quérir de l'or à Ophir; mais elle n'y alla point, parce que les navires furent brisés à Hetsjon-guéber.
50 Alors Achazia fils d'Achab dit à Josaphat : Que mes serviteurs aillent sur les navires avec les tiens; mais Josaphat ne le voulut point.
51 Et Josaphat s'endormit avec ses pères, et fut enseveli avec eux en la Cité de David son père, et Joram son fils régna en sa place.
52 Achazia fils d'Achab commença à régner sur Israël à Samarie, la dix-septième année de Josaphat Roi de Juda, et il régna deux ans sur Israël.
53 Et il fit ce qui déplaît à l'Eternel, et suivit le train de son père, et le train de sa mère, et le train de Jéroboam fils de Nébat, qui avait fait pécher Israël.
54 Il servit Bahal, il se prosterna devant lui, et il irrita l'Eternel le Dieu d'Israël, comme avait fait son père.
1 Trejus metus nebuvo karo tarp Sirijos ir Izraelio.
2 Trečiaisiais metais Judo karalius Juozapatas atvyko pas Izraelio karalių.
3 Izraelio karalius kalbėjo savo tarnams: "Ar žinote, kad Ramot Gileadas mums priklauso, o mes delsiame jį atsiimti iš Sirijos karaliaus?"
4 Ahabas klausė Juozapato: "Ar eisi su manimi kariauti į Ramot Gileadą?" Juozapatas atsakė Izraelio karaliui: "Kaip tu, taip ir aš, mano tautakaip tavoji ir mano žirgaikaip tavo".
5 Juozapatas sakė Izraelio karaliui: "Pasiklausk, ką Viešpats sako".
6 Izraelio karalius sušaukė apie keturis šimtus pranašų ir jų klausė: "Ar man eiti kariauti prieš Ramot Gileadą, ar ne?" Jie atsakė: "Eik! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas".
7 Juozapatas klausė: "Ar čia nėra Viešpaties pranašo, kad jo galėtume pasiklausti?"
8 Izraelio karalius atsakė Juozapatui: "Yra vienasImlos sūnus Michėjas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekad nepranašauja apie mane gerai, tik blogai". Juozapatas atsakė: "Nekalbėk taip, karaliau".
9 Izraelio karalius pasišaukė vieną rūmų valdininką ir įsakė: "Skubiai atvesk Imlos sūnų Michėją!"
10 Izraelio karalius Ahabas ir Judo karalius Juozapatas sėdėjo savo sostuose apsivilkę karališkais drabužiais aikštėje prie Samarijos vartų, ir visi pranašai pranašavo priešais juos.
11 Kenaanos sūnus Sedekijas pasidarė geležinius ragus ir sakė: "Taip sako Viešpats: ‘Jais badysi sirus, kol juos pribaigsi’ ".
12 Ir visi pranašai taip pranašavo: "Eik į Ramot Gileadą ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas".
13 Pasiuntinys, nuėjęs pakviesti Michėjo, jam sakė: "Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gerą žinią karaliui. Tebūna ir tavo žodis panašus į jų, kalbėk tai, kas gera".
14 Michėjas atsakė: "Kaip Viešpats gyvas, ką Viešpats man sakys, tą kalbėsiu".
15 Jam atėjus, karalius klausė: "Michėjau, ar mums eiti kariauti prieš Ramot Gileadą?" Tas jam atsakė: "Eik ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas".
16 Karalius jam tarė: "Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu?"
17 Tada Michėjas atsakė: "Mačiau visą Izraelį išsklaidytą kalnuose kaip avis be piemens. O Viešpats tarė: ‘Šitie neturi valdovo, tegul kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’ ".
18 Izraelio karalius sakė Juozapatui: "Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik bloga?"
19 Michėjas tęsė: "Klausyk Viešpaties žodžio. Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje.
20 Viešpats klausė: ‘Kas įtikins Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vieni sakė taip, kiti kitaip.
21 Pagaliau išėjo dvasia ir atsistojusi Viešpaties akivaizdoje tarė: ‘Aš jį įtikinsiu’.
22 Viešpats ją klausė: ‘Kaip?’ Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų karaliaus Ahabo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks įtikinti. Eik ir daryk tai’.
23 Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta".
24 Tada Keenanos sūnus Sedekijas, priėjęs prie Michėjo, trenkė jam į veidą ir tarė: "Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?"
25 Michėjas atsakė: "Tu pamatysi tai tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį".
26 Izraelio karalius įsakė sulaikyti Michėją, nuvesti jį pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Jehoašą,
27 sakydamas: "Laikykite jį kalėjime ir maitinkite sielvarto duona bei vandeniu, kol ramybėje sugrįšiu".
28 Michėjas atsakė: "Jei tu sugrįši ramybėje, tai Viešpats nekalbėjo per mane". Ir jis sakė: "Klausykite, visi žmonės!"
29 Izraelio ir Judo karaliai išėjo į Ramot Gileadą.
30 Izraelio karalius kalbėjo Juozapatui: "Aš persirengsiu ir eisiu į mūšį, o tu apsirenk savo drabužiais". Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį.
31 Sirijos karalius buvo įsakęs savo trisdešimt dviem kovos vežimų viršininkams nepulti nieko, tik Izraelio karalių.
32 Kovos vežimų viršininkai, pamatę Juozapatą, palaikė jį Izraelio karaliumi ir puolė. Juozapatas šaukėsi pagalbos.
33 Kovos vežimų viršininkai, supratę, kad jis ne Izraelio karalius, liovėsi jį puolę.
34 Vienas vyras netaikydamas įtempė lanką ir iššovė. Strėlė pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų. Tada jis tarė savo vežikui: "Išvežk mane iš kovos lauko, nes esu sužeistas".
35 Tą dieną mūšis sustiprėjo, karalius stovėjo vežime prieš sirus ir vakare mirė. Kraujas tekėjo iš žaizdos į vežimą.
36 Saulei leidžiantis, kariuomenei buvo pranešta: "Kiekvienas į savo kraštą ir į savo miestą".
37 Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją. Ir jie palaidojo karalių Samarijoje.
38 Jiems plaunant vežimą prie Samarijos tvenkinio, šunys laižė jo kraują, o paleistuvės prausėsi tvenkinyjeviskas įvyko pagal Viešpaties žodį.
39 Visi kiti Ahabo darbai, dramblio kaulo namai, kuriuos jis pastatė, miestai, kuriuos sutvirtino, yra surašyta Izraelio karalių metraščių knygoje.
40 Ahabas užmigo prie savo tėvų, o jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Ahazijas.
41 Asos sūnus Juozapatas pradėjo karaliauti Jude ketvirtaisiais Izraelio karaliaus Ahabo metais.
42 Jis, pradėdamas karaliauti, buvo trisdešimt penkerių metų amžiaus ir karaliavo dvidešimt penkerius metus Jeruzalėje. Jo motina buvo Šilhio duktė Azuba.
43 Jis vaikščiojo savo tėvo Asos keliais ir nenukrypo nuo jų, darydamas tai, kas teisinga Viešpaties akyse. Bet aukojimo aukštumų nepanaikino, žmonės tebeaukojo ir tebesmilkė aukštumose.
44 Juozapatas padarė taiką su Izraelio karaliumi.
45 Visi kiti Juozapato darbai, jo galia, kurią jis parodė, jo kovos yra surašyta Judo karalių metraščių knygoje.
46 Jis išnaikino per jo tėvo Asos dienas krašte užsilikusius iškrypėlius.
47 Tuomet Edome nebuvo karaliaus ir jį valdė vietininkas.
48 Juozapatas pastatė laivų auksui gabenti iš Ofyro krašto. Bet jie nenuplaukė, nes laivai sudužo Ecion Geberyje.
49 Ahabo sūnus Ahazijas pasiūlė Juozapatui: "Mano tarnai teplaukioja laivuose su tavo tarnais", bet Juozapatas pasiūlymo nepriėmė.
50 Juozapatas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas prie savo tėvų savo tėvo Dovydo mieste, o jo vietoje pradėjo karaliauti jo sūnus Jehoramas.
51 Ahabo sūnus Ahazijas pradėjo karaliauti Izraelyje, Samarijoje, septynioliktais Judo karaliaus Juozapato metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus.
52 Jis darė pikta Viešpaties akyse ir vaikščiojo savo tėvo, motinos ir Nebato sūnaus Jeroboamo, kuris įtraukė Izraelį į nuodėmę, keliais.
53 Jis tarnavo Baalui, jį garbino ir sukėlė Viešpaties, Izraelio Dievo, pyktį kaip ir jo tėvas.