1 Car le Royaume des cieux est semblable à un père de famille, qui sortit dès le point du jour afin de louer des ouvriers pour sa vigne.
2 Et quand il eut accordé avec les ouvriers à un denier par jour, il les envoya à sa vigne.
3 Puis étant sorti sur les trois heures, il en vit d'autres qui étaient au marché, sans rien faire;
4 Auxquels il dit : allez-vous-en aussi à ma vigne, et je vous donnerai ce qui sera raisonnable.
5 Et ils y allèrent. Puis il sortit encore environ sur les six heures, et sur les neuf heures, et il en fit de même.
6 Et étant sorti sur les onze heures, il en trouva d'autres qui étaient sans rien faire, auxquels il dit : pourquoi vous tenez-vous ici tout le jour sans rien faire?
7 Ils lui répondirent : parce que personne ne nous a loués. Et il leur dit : allez-vous-en aussi à ma vigne, et vous recevrez ce qui sera raisonnable.
8 Et le soir étant venu, le maître de la vigne dit à celui qui avait la charge de ses affaires : appelle les ouvriers, et leur paye leur salaire, en commençant depuis les derniers jusques aux premiers.
9 Alors ceux qui avaient été loués vers les onze heures étant venus, ils reçurent chacun un denier.
10 Or quand les premiers furent venus ils croyaient recevoir davantage, mais ils reçurent aussi chacun un denier.
11 Et l'ayant reçu, ils murmuraient contre le père de famille,
12 En disant : ces derniers n'ont travaillé qu'une heure, et tu les as faits égaux à nous, qui avons porté le faix du jour, et la chaleur.
13 Et il répondit à l'un d'eux, et lui dit : mon ami, je ne te fais point de tort, n'as-tu pas accordé avec moi à un denier?
14 Prends ce qui est à toi, et t'en va; mais si je veux donner à ce dernier autant qu'à toi,
15 Ne m'est-il pas permis de faire ce que je veux de mes biens? ton œil est-il malin de ce que je suis bon?
16 Ainsi les derniers seront les premiers, et les premiers seront les derniers, car il y a beaucoup d'appelés, mais peu d'élus.
17 Et Jésus montant à Jérusalem, prit à part sur le chemin ses douze Disciples, et leur dit :
18 Voici, nous montons à Jérusalem, et le Fils de l'homme sera livré aux principaux Sacrificateurs et aux Scribes, et ils le condamneront à la mort.
19 Ils le livreront aux Gentils pour s'en moquer, le fouetter, et le crucifier; mais le troisième jour il ressuscitera.
20 Alors la mère des fils de Zébédée vint à lui avec ses fils, se prosternant, et lui demandant une grâce.
21 Et il lui dit : que veux-tu? Elle lui dit : ordonne que mes deux fils, qui sont ici, soient assis l'un à ta main droite, et l'autre à ta gauche dans ton Royaume.
22 Et Jésus répondit et dit : vous ne savez ce que vous demandez, pouvez-vous boire la coupe que je dois boire, et être baptisés du baptême dont je dois être baptisé; ils lui répondirent : nous le pouvons.
23 Et il leur dit : il est vrai que vous boirez ma coupe, et que vous serez baptisés du baptême dont je serai baptisé; mais d'être assis à ma droite ou à ma gauche, ce n'est point à moi de le donner, mais [il sera donné] à ceux à qui cela est destiné par mon Père.
24 Les dix [autres Disciples] ayant ouï cela, furent indignés contre les deux frères.
25 Mais Jésus les ayant appelés, leur dit : vous savez que les Princes des nations les maîtrisent, et que les Grands usent d'autorité sur elles.
26 Mais il n'en sera pas ainsi entre vous : au contraire, quiconque voudra être grand entre vous, qu'il soit votre serviteur.
27 Et quiconque voudra être le premier entre vous, qu'il soit votre serviteur.
28 De même que le Fils de l'homme n'est pas venu pour être servi, mais pour servir, et afin de donner sa vie en rançon pour plusieurs.
29 Et comme ils partaient de Jéricho, une grande troupe le suivit.
30 Et voici, deux aveugles qui étaient assis au bord du chemin, ayant ouï que Jésus passait, crièrent, en disant : Seigneur, Fils de David! aie pitié de nous!
31 Et la troupe les reprit, afin qu'ils se tussent; mais ils criaient encore plus fort : Seigneur, Fils de David! aie pitié de nous!
32 Et Jésus s'arrêtant, les appela, et leur dit : que voulez-vous que je vous fasse?
33 Ils lui dirent : Seigneur, que nos yeux soient ouverts.
34 Et Jésus étant ému de compassion, toucha leurs yeux, et incontinent leurs yeux recouvrèrent la vue; et ils le suivirent.
1 "Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.
2 Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.
3 Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo.
4 Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo.
5 Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.
6 Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus stovinčius be darbo ir sako jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’
7 Jie atsakė: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir, kas bus teisinga, jūs gausite’.
8 Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepė ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!’
9 Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą kiekvienas gavo po denarą.
10 Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.
11 Paėmę jie murmėjo prieš šeimininką,
12 sakydami: ‘Šitie paskutinieji tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’.
13 Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?
14 Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau.
15 Argi aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas mano? Ar todėl tavo akis pikta, kad aš geras?’
16 Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmiejipaskutiniai; nes daug yra pašauktų, bet maža išrinktų".
17 Išvykdamas į Jeruzalę, Jėzus pasiėmė skyrium dvylika mokinių ir kelyje kalbėjo jiems:
18 "Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti,
19 atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, ir trečią dieną Jis prisikels".
20 Tada prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pagarbinusi Jį, ėmė kažko prašyti.
21 Jis paklausė jos: "Ko nori?" Toji atsakė: "Leisk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje".
22 Jėzus atsakė: "Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?" Jie atsakė: "Galime".
23 Tuomet Jis tarė: "Mano taurę, tiesa, gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, būsite pakrikštyti, bet vietą mano dešinėje ar kairėje ne Aš duodu; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paruošta".
24 Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant dviejų brolių.
25 O Jėzus, pasikvietęs juos pas save, tarė: "Jūs žinote, kad pagonių valdovai jiems viešpatauja ir didieji juos valdo.
26 Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas,
27 ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.
28 Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį".
29 Jiems išeinant iš Jericho, paskui Jį sekė didelė minia.
30 Ir štai pakelėje sėdėjo du neregiai. Išgirdę praeinantį Jėzų, jie ėmė šaukti: "Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!"
31 Minia draudė juos, kad tylėtų, bet anie dar garsiau šaukė: "Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!"
32 Jėzus sustojo, pašaukė juos ir paklausė: "Ko norite, kad jums padaryčiau?"
33 Neregiai Jam atsakė: "Viešpatie, kad atsivertų mūsų akys".
34 Pasigailėjęs Jėzus palietė jų akis; jie tučtuojau praregėjo ir nusekė paskui Jį.