Publicidade

João 11

A ressurreição de Lázaro

1 Um homem chamado Lázaro estava doente. Ele morava em Betânia com suas irmãs, Maria e Marta. 2 Foi Maria, a irmã de Lázaro, que mais tarde derramou perfume caro nos pés do Senhor e os enxugou com os cabelos. 3 As duas irmãs enviaram um recado a Jesus, dizendo: "Senhor, seu amigo querido está muito doente".

4 Quando Jesus ouviu isso, disse: "A doença de Lázaro não acabará em morte. Ela aconteceu para a glória de Deus, para que o Filho de Deus receba glória por meio dela". 5 Jesus amava Marta, Maria e Lázaro. 6 Ouvindo, portanto, que Lázaro estava doente, ficou mais dois dias onde estava. 7 Depois, disse a seus discípulos: "Vamos voltar para a Judeia".

8 Os discípulos se opuseram, dizendo: "Rabi, apenas alguns dias atrás o povo da Judeia tentou apedrejá-lo. Ainda assim, o senhor vai voltar para lá?".

9 Jesus respondeu: "Há doze horas de claridade todos os dias. Durante o dia, as pessoas podem andar com segurança. Conseguem enxergar, pois têm a luz deste mundo. 10 À noite, porém, correm o risco de tropeçar, pois não há luz". 11 E acrescentou: "Nosso amigo Lázaro adormeceu, mas agora vou despertá-lo".

12 Os discípulos disseram: "Senhor, se ele dorme é porque logo vai melhorar!". 13 Pensavam que Jesus falava apenas do repouso do sono, mas ele se referia à morte de Lázaro.

14 Então ele disse claramente: "Lázaro está morto. 15 E, por causa de vocês, eu me alegro por não ter estado lá, pois agora vocês vão crer de fato. Venham, vamos até ele".

16 Tomé, apelidado de Gêmeo, disse aos outros discípulos: "Vamos até lá também para morrer com Jesus".

17 Quando Jesus chegou a Betânia, disseram-lhe que Lázaro estava no túmulo havia quatro dias. 18 Betânia ficava a cerca de três quilômetros de Jerusalém, 19 e muitos moradores da região tinham vindo consolar Marta e Maria pela perda do irmão. 20 Quando Marta soube que Jesus estava chegando, foi ao seu encontro. Maria, porém, ficou em casa. 21 Marta disse a Jesus: "Se o Senhor estivesse aqui, meu irmão não teria morrido. 22 Mas sei que, mesmo agora, Deus lhe dará tudo que pedir".

23 Jesus lhe disse: "Seu irmão vai ressuscitar".

24 "Sim", respondeu Marta. "Ele vai ressuscitar quando todos ressuscitarem, no último dia."

25 Então Jesus disse: "Eu sou a ressurreição e a vida. Quem crê em mim viverá, mesmo depois de morrer. 26 Quem vive e crê em mim jamais morrerá. Você crê nisso, Marta?".

27 "Sim, Senhor", respondeu ela. "Eu creio que o senhor é o Cristo, o Filho de Deus, aquele que veio ao mundo da parte de Deus." 28 Em seguida, voltou para casa. Chamou Maria à parte e disse: "O Mestre está aqui e quer ver você". 29 Maria se levantou de imediato e foi até ele.

30 Jesus tinha ficado fora do povoado, no lugar onde Marta havia se encontrado com ele. 31 Quando as pessoas que estavam na casa viram Maria sair apressadamente, imaginaram que ela ia ao túmulo de Lázaro chorar e a seguiram. 32 Assim que chegou ao lugar onde Jesus estava e o viu, caiu a seus pés e disse: "Se o Senhor estivesse aqui, meu irmão não teria morrido".

33 Quando Jesus viu Maria chorar, e o povo também, sentiu profunda indignação e grande angústia. 34 "Onde vocês o colocaram?", perguntou.

Eles responderam: "Senhor, venha e veja". 35 Jesus chorou. 36 As pessoas que estavam por perto disseram: "Vejam como ele o amava!". 37 Outros, porém, disseram: "Este homem curou um cego. Não poderia ter impedido que Lázaro morresse?".

38 Jesus, sentindo-se novamente indignado, chegou ao túmulo, uma gruta com uma pedra fechando a entrada. 39 "Rolem a pedra para o lado", ordenou.

"Senhor, ele está morto há quatro dias", disse Marta, a irmã do falecido. "O mau cheiro será terrível."

40 Jesus respondeu: "Eu não lhe disse que, se você cresse, veria a glória de Deus?". 41 Então rolaram a pedra para o lado. Jesus olhou para o céu e disse: "Pai, eu te agradeço porque me ouviste. 42 Tu sempre me ouves, mas eu disse isso por causa de todas as pessoas que estão aqui, para que elas creiam que tu me enviaste". 43 Então Jesus gritou: "Lázaro, venha para fora!". 44 E o morto saiu, com as mãos e os pés presos com faixas e o rosto envolto num pano. Jesus disse: "Desamarrem as faixas e deixem-no ir!".

A conspiração para matar Jesus

45 Muitos dos judeus que estavam com Maria creram em Jesus quando viram isso. 46 Alguns, no entanto, foram aos fariseus e contaram o que Jesus tinha feito. 47 Então os principais sacerdotes e fariseus reuniram o conselho dos líderes do povo. "Que vamos fazer?", perguntavam uns aos outros. "Sem dúvida, este homem realiza muitos sinais. 48 Se permitirmos que continue assim, logo todos crerão nele. Então o exército romano virá e destruirá nosso templo e nossa nação."

49 Caifás, o sumo sacerdote naquele ano, disse: "Vocês não sabem o que estão dizendo! 50 Não percebem que é melhor para vocês que um homem morra pelo povo em vez de a nação inteira ser destruída?".

51 Não disse isso por si mesmo, mas, sendo o sumo sacerdote naquele ano, profetizou que Jesus morreria pela nação inteira. 52 E não apenas por aquela nação, mas para reunir em um só corpo todos os filhos de Deus espalhados ao redor do mundo.

53 Daquele dia em diante, começaram a tramar a morte de Jesus. 54 Por essa razão, Jesus parou de andar no meio do povo. Foi para um lugar próximo do deserto, para o povoado de Efraim, onde permaneceu com seus discípulos.

55 Faltava pouco tempo para a festa judaica da Páscoa, e muita gente de toda a região chegou a Jerusalém para participar da cerimônia de purificação, antes que a Páscoa começasse. 56 Continuavam procurando Jesus e, estando eles no templo, perguntavam uns aos outros: "O que vocês acham? Será que ele virá para a Páscoa?". 57 Enquanto isso, os principais sacerdotes e fariseus deram ordem para que, se alguém soubesse onde Jesus estava, o denunciasse de imediato, a fim de que o prendessem.

Copyright© 2017 por Editora Mundo Cristão. Todos os direitos reservados em língua portuguesa. A Nova Versão Transformadora (NVT) e seu logotipo são marcas registradas. Usados com permissão.

1 Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta.2 Marija buvo ta pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo.3 Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: "Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!"4 Tai išgirdęs, Jėzus tarė: "Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus".5 Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.6 Taigi išgirdęs, kad tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo.7 Po to pasakė mokiniams: "Eikime vėl į Judėją!"8 Mokiniai Jam atsakė: "Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmėtyti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?"9 Jėzus tarė: "Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.10 O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos".11 Tai pasakęs, pridūrė: "Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti".12 Jo mokiniai atsiliepė: "Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks".13 Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą.14 Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: "Lozorius mirė.15 Ir Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau,­dėl jūsų, kad tikėtumėte. Tad eikime pas jį".16 Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: "Eikime ir mes numirti su Juo!"17 Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kape.18 O Betanija buvo arti Jeruzalės, maždaug penkiolika stadijų atstu.19 Daug žydų buvo atėję pas Mortą ir Mariją paguosti jų dėl brolio.20 Morta, išgirdusi ateinant Jėzų, išėjo Jo pasitikti. Marija sėdėjo namie.21 Morta tarė Jėzui: "Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.22 Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos".23 Jėzus jai pasakė: "Tavo brolis prisikels!"24 Morta atsiliepė: "Aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną".25 Jėzus jai tarė: "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.26 Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?"27 Ji atsakė: "Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį".28 Tai pasakiusi, ji nuėjo ir slapčiomis pašaukė savo seserį Mariją, jai pranešdama: "Mokytojas atėjo ir šaukia tave".29 Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas Jį.30 Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur Jį pasitiko Morta.31 Kai žydai, buvę su ja namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, nusekė paskui, sakydami: "Ji eina prie kapo".32 Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir Jį pamačiusi, puolė Jam po kojų, sakydama: "Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs".33 Jėzus, pamatęs ją ir kartu atėjusius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs34 paklausė: "Kur jį paguldėte?" Jie atsakė: "Viešpatie, eik ir pažiūrėk".35 Jėzus pravirko.36 Tada žydai ėmė kalbėti: "Štai kaip Jis jį mylėjo!"37 O kiti sakė: "Argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?"38 Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu.39 Jėzus tarė: "Nuriskite akmenį!" Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: "Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs".40 Jėzus jai tarė: "Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!"41 Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: "Tėve, dėkoju Tau, kad mane išgirdai.42 Aš žinojau, kad visada mane girdi. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie tikėtų, jog Tu esi mane siuntęs".43 Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: "Lozoriau, išeik!"44 Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: "Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti".45 Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo Jį.46 Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.47 Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: "Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų.48 Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą".49 Vienas iš jų­Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas­jiems tarė: "Jūs nieko neišmanote50 ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų".51 Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą,52 ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į viena išsklaidytuosius Dievo vaikus.53 Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti.54 Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos, į miestelį, vadinamą Efraimu, ir ten apsistojo kartu su savo mokiniais.55 Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti.56 Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: "Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeateis į šventę?"57 Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.

Veja também

Publicidade
Bíblia Online Bíblia Online

Bíblia Online • Versão: 2026-04-20_12-06-32-