1 Levanto a Deus a minha voz; a Deus levanto a minha voz, para que ele me ouça.

2 No dia da minha angústia busco ao Senhor; de noite a minha mão fica estendida e não se cansa; a minha alma recusa ser consolada.

3 Lembro-me de Deus, e me lamento; queixo-me, e o meu espírito desfalece.

4 Conservas vigilantes os meus olhos; estou tão perturbado que não posso falar.

5 Considero os dias da antigüidade, os anos dos tempos passados.

6 De noite lembro-me do meu cântico; consulto com o meu coração, e examino o meu espírito.

7 Rejeitará o Senhor para sempre e não tornará a ser favorável?

8 Cessou para sempre a sua benignidade? Acabou-se a sua promessa para todas as gerações

9 Esqueceu-se Deus de ser compassivo? Ou na sua ira encerrou ele as suas ternas misericórdias?

10 E eu digo: Isto é minha enfermidade; acaso se mudou a destra do Altíssimo?

11 Recordarei os feitos do Senhor; sim, me lembrarei das tuas maravilhas da antigüidade.

12 Meditarei também em todas as tuas obras, e ponderarei os teus feitos poderosos

13 O teu caminho, ó Deus, é em santidade; que deus é grande como o nosso Deus?

14 Tu és o Deus que fazes maravilhas; tu tens feito notória a tua força entre os povos.

15 Com o teu braço remiste o teu povo, os filhos de Jacó e de José.

16 As águas te viram, ó Deus, as águas te viram, e tremeram; os abismos também se abalaram.

17 As nuvens desfizeram-se em água; os céus retumbaram; as tuas flechas também correram de uma para outra parte.

18 A voz do teu trovão estava no redemoinho; os relâmpagos alumiaram o mundo; a terra se abalou e tremeu.

19 Pelo mar foi teu caminho, e tuas veredas pelas grandes águas; e as tuas pegadas não foram conhecidas.

20 Guiaste o teu povo, como a um rebanho, pela mão de Moisés e de Arão.

1 Mano balsas kilo į Viešpatį, kai aš Jo šaukiausi. Mano balsas kilo, ir Jis išklausė mane!

2 Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties; per naktį ištiesta mano ranka nepavargo; mano siela nepriėmė paguodos.

3 Kai prisimenu Dievą­vaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia.

4 Tu laikai atmerktas mano akis. Aš nerimauju ir negaliu kalbėti.

5 Apie praėjusias dienas mąstau, prisimenu senus laikus.

6 Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja:

7 "Nejaugi amžiams atstums Viešpats ir nebebus palankus?

8 Ar Jo gailestingumas aplenkė mane? Ar Jo pažadai, duoti kartų kartoms, neišsipildys?

9 Argi Dievas pamiršo būti maloningas ir užsirūstinęs atsisakė būti gailestingas?"

10 Aš sakiau: "Man skaudu, kad Aukščiausiojo dešinė pasikeitusi".

11 Prisimenu Viešpaties darbus, Tavo senovėje darytus stebuklus;

12 apgalvoju visą Tavo darbą, kalbu apie Tavo veiksmus.

13 Dieve, šventas yra Tavo kelias! Kuris dievas yra toks didis, kaip mūsų Dievas?

14 Tu esi stebuklus darantis Dievas, apreiškiantis tautose savo galią.

15 Tu savo ranka išpirkai savo tautą, Jokūbo ir Juozapo vaikus.

16 Pamatę Tave vandenys, o Dieve, pamatę Tave vandenys sudrebėjo, gelmės sunerimo.

17 Iš debesų vanduo pasipylė, pasigirdo padangėse garsas, švilpė Tavosios strėlės.

18 Griaustinis danguje sudundėjo, žaibai apšvietė pasaulį, drebėjo ir virpėjo žemė.

19 Tavo kelias ėjo per jūrą, takas­ per plačius vandenis, kur praėjai­ neliko žymės.

20 Tu vedei savo tautą kaip avis Mozės ir Aarono ranka.