1 Il y avait un homme malade, Lazare de Béthanie, village de Marie et de Marthe sa sœur.
2 Marie était celle qui oignit le Seigneur de parfum, et qui essuya ses pieds avec ses cheveux; et Lazare, son frère, était malade.
3 Ses sœurs donc envoyèrent dire à Jésus: Seigneur, celui que tu aimes est malade.
4 Jésus, ayant entendu cela, dit: Cette maladie n'est point à la mort, mais elle est pour la gloire de Dieu, afin que le Fils de Dieu en soit glorifié.
5 Or, Jésus chérissait Marthe, et sa sœur, et Lazare.
6 Néanmoins, quand il eut appris qu'il était malade, il demeura deux jours dans ce lieu où il était.
7 Puis il dit à ses disciples: Retournons en Judée.
8 Les disciples lui dirent: Maître, les Juifs cherchaient dernièrement à te lapider, et tu retournes de nouveau chez eux!
9 Jésus répondit: N'y a-t-il pas douze heures au jour? Si quelqu'un marche pendant le jour, il ne bronche point, parce qu'il voit la lumière de la disposition.
10 Mais s'il marche pendant la nuit, il bronche, parce qu'il n'a point de lumière.
11 Il parla ainsi, et après il leur dit: Lazare notre ami dort; mais je vais l'éveiller.
12 Ses disciples lui dirent: Seigneur, s'il dort, il sera guéri.
13 Or, Jésus avait parlé de la mort de Lazare; mais ils crurent qu'il parlait du repos du sommeil.
14 Alors Jésus leur dit ouvertement: Lazare est mort.
15 Et je me réjouis à cause de vous, de ce que je n'étais pas là, afin que vous croyiez; mais allons vers lui.
16 Thomas, appelé Didyme (le Jumeau), dit aux autres disciples: Allons, nous aussi, afin de mourir avec lui.
17 Jésus, étant arrivé, trouva Lazare dans le sépulcre déjà depuis quatre jours.
18 Or, Béthanie était environ à quinze stades de Jérusalem.
19 Et plusieurs Juifs étaient venus auprès de Marthe et de Marie, pour les consoler au sujet de leur frère.
20 Quand donc Marthe eut appris que Jésus venait, elle alla au-devant de lui; mais Marie demeurait assise à la maison.
21 Et Marthe dit à Jésus: Seigneur, si tu eusses été ici, mon frère ne serait pas mort;
22 Mais je sais que, maintenant même, tout ce que tu demanderas à Dieu, Dieu te l'accordera.
23 Jésus lui dit: Ton frère ressuscitera.
24 Marthe lui répondit: Je sais qu'il ressuscitera à la résurrection, au dernier jour.
25 Jésus lui dit: JE SUIS la résurrection et la vie; celui qui croit en moi vivra, quand même il serait mort.
26 Et celui qui vit et croit en moi, ne mourra jamais. Crois-tu cela?
27 Elle lui dit: Oui, Seigneur, je crois que tu es le Christ, le Fils de Dieu, qui devait venir parmi les disposés.
28 Quand elle eut dit cela, elle s'en alla et appela Marie, sa sœur, en secret, et lui dit: Le Maître est ici, et il t'appelle.
29 Celle-ci, l'ayant entendu, se leva promptement, et vint vers lui.
30 Or, Jésus n'était pas encore entré dans le village, mais il était dans le lieu où Marthe était venue au-devant de lui.
31 Alors les Juifs qui étaient avec Marie dans la maison, et qui la consolaient, voyant qu'elle s'était levée promptement, et qu'elle était sortie, la suivirent, en disant: Elle va au sépulcre, pour y pleurer.
32 Dès que Marie fut arrivée au lieu où était Jésus, et qu'elle le vit, elle se jeta à ses pieds et lui dit: Seigneur, si tu aurais été ici, mon frère ne serait pas mort.
33 Quand Jésus vit qu'elle pleurait, et que les Juifs venus avec elle pleuraient aussi, il frémit en son esprit, et fut ému;
34 Et il dit: Où l'avez-vous mis? Ils lui répondirent: Seigneur, viens et vois.
35 Et Jésus pleura.
36 Sur cela les Juifs disaient: Voyez comme il l'aimait.
37 Mais quelques-uns d'entre eux disaient: Lui qui a ouvert les yeux de l'aveugle, ne pouvait-il pas faire aussi que cet homme ne mourût pas?
38 Alors Jésus, frémissant de nouveau en lui-même, vint au sépulcre; c'était une grotte, et on avait mis une pierre dessus.
39 Jésus dit: Ôtez la pierre. Marthe, sœur du mort, lui dit: Seigneur, il sent déjà mauvais, car il est là depuis quatre jours.
40 Jésus lui répondit: Ne t'ai-je pas dit, que si tu crois, tu verras la gloire de Dieu?
41 Ils ôtèrent donc la pierre du lieu où le mort était couché. Et Jésus, élevant les yeux au ciel, dit: Père, je te rends grâces de ce que tu m'as exaucé.
42 Je savais que tu m'exauces toujours, mais je l'ai dit à cause de ce peuple, qui est autour de moi, afin qu'il croie que tu m'as envoyé.
43 Quand il eut dit cela, il cria à haute voix: Lazare, viens ici devant moi !
44 Et le mort sortit, les mains et les pieds liés de bandes, et le visage enveloppé d'un linge. Jésus leur dit: Déliez-le, et laissez-le aller.
45 Plusieurs donc d'entre les Juifs qui étaient venus voir Marie, et qui avaient vu ce que Jésus avait fait, crurent en lui.
46 Mais quelques-uns d'entre eux s'en allèrent vers les pharisiens, et leur rapportèrent ce que Jésus avait fait.
47 Alors les principaux sacrificateurs et les pharisiens assemblèrent le sanhédrin, et dirent: Que ferons-nous? car cet homme fait beaucoup de miracles.
48 Si nous le laissons faire, tout le monde croira en lui; et les Romains viendront, et ils détruiront et ce lieu et notre nation.
49 Mais Caïphe, l'un d'entre eux, qui était souverain sacrificateur de cette année-là, leur dit: Vous n'y comprenez rien;
50 Et vous ne considérez pas qu'il nous importe qu'un seul homme meure pour le peuple, et que toute la nation ne périsse pas.
51 Or, il ne dit pas cela de son propre mouvement, mais, étant souverain sacrificateur cette année-là, il prophétisa que Jésus devait mourir pour la nation;
52 Et non seulement pour la nation, mais aussi pour rassembler en un seul corps les enfants de Dieu dispersés.
53 Depuis ce jour-là donc ils délibérèrent afin de le faire mourir.
54 C'est pourquoi Jésus ne se montrait plus ouvertement parmi les Juifs, mais il s'en alla de là dans une contrée voisine du désert, à une ville appelée Éphraïm; et il y séjourna avec ses disciples.
55 Or, la Pâque des Juifs était proche, et beaucoup de gens du pays montèrent à Jérusalem avant la Pâque, pour se purifier.
56 Ils cherchaient donc Jésus, et se disaient les uns aux autres, se tenant dans le temple: Que vous en semble? ne viendra-t-il point à la fête?
57 Mais les principaux sacrificateurs et les pharisiens avaient donné l'ordre, que si quelqu'un savait où il était, il le déclarât, afin qu'on se saisît de lui.
1 Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta.
2 Marija buvo ta pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo.
3 Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: "Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!"
4 Tai išgirdęs, Jėzus tarė: "Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus".
5 Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.
6 Taigi išgirdęs, kad tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo.
7 Po to pasakė mokiniams: "Eikime vėl į Judėją!"
8 Mokiniai Jam atsakė: "Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmėtyti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?"
9 Jėzus tarė: "Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.
10 O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos".
11 Tai pasakęs, pridūrė: "Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti".
12 Jo mokiniai atsiliepė: "Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks".
13 Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą.
14 Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: "Lozorius mirė.
15 Ir Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau,dėl jūsų, kad tikėtumėte. Tad eikime pas jį".
16 Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: "Eikime ir mes numirti su Juo!"
17 Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kape.
18 O Betanija buvo arti Jeruzalės, maždaug penkiolika stadijų atstu.
19 Daug žydų buvo atėję pas Mortą ir Mariją paguosti jų dėl brolio.
20 Morta, išgirdusi ateinant Jėzų, išėjo Jo pasitikti. Marija sėdėjo namie.
21 Morta tarė Jėzui: "Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.
22 Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos".
23 Jėzus jai pasakė: "Tavo brolis prisikels!"
24 Morta atsiliepė: "Aš žinau, jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną".
25 Jėzus jai tarė: "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.
26 Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?"
27 Ji atsakė: "Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį".
28 Tai pasakiusi, ji nuėjo ir slapčiomis pašaukė savo seserį Mariją, jai pranešdama: "Mokytojas atėjo ir šaukia tave".
29 Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas Jį.
30 Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur Jį pasitiko Morta.
31 Kai žydai, buvę su ja namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, nusekė paskui, sakydami: "Ji eina prie kapo".
32 Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir Jį pamačiusi, puolė Jam po kojų, sakydama: "Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs".
33 Jėzus, pamatęs ją ir kartu atėjusius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs
34 paklausė: "Kur jį paguldėte?" Jie atsakė: "Viešpatie, eik ir pažiūrėk".
35 Jėzus pravirko.
36 Tada žydai ėmė kalbėti: "Štai kaip Jis jį mylėjo!"
37 O kiti sakė: "Argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?"
38 Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu.
39 Jėzus tarė: "Nuriskite akmenį!" Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: "Viešpatie, jis jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs".
40 Jėzus jai tarė: "Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!"
41 Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: "Tėve, dėkoju Tau, kad mane išgirdai.
42 Aš žinojau, kad visada mane girdi. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie tikėtų, jog Tu esi mane siuntęs".
43 Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: "Lozoriau, išeik!"
44 Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: "Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti".
45 Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo Jį.
46 Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.
47 Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: "Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų.
48 Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą".
49 Vienas iš jųKajafas, tais metais vyriausiasis kunigasjiems tarė: "Jūs nieko neišmanote
50 ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų".
51 Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą,
52 ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į viena išsklaidytuosius Dievo vaikus.
53 Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti.
54 Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos, į miestelį, vadinamą Efraimu, ir ten apsistojo kartu su savo mokiniais.
55 Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti.
56 Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: "Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeateis į šventę?"
57 Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.