1 Six jours avant la Pâque, Jésus vint à Béthanie, où était Lazare qui avait été mort, et qu'il avait ressuscité.

2 On lui fit là un souper, et Marthe servait, et Lazare était un de ceux qui étaient à table avec lui.

3 Alors Marie ayant pris une livre de parfum de nard pur, d'un grand prix, en oignit les pieds de Jésus, et les essuya avec ses cheveux; et la maison fut remplie de l'odeur du parfum.

4 Alors Judas l'Iscariote, fils de Simon, l'un de ses disciples, celui qui devait le trahir, dit:

5 Pourquoi n'a-t-on pas vendu ce parfum trois cents deniers, pour les donner aux pauvres?

6 Il disait cela, non qu'il se souciât des pauvres, mais parce qu'il était larron, et qu'ayant la bourse, il prenait ce qu'on y mettait.

7 Jésus lui dit donc: Laisse-la faire; elle a gardé ce parfum pour le jour de ma sépulture.

8 Car vous aurez toujours des pauvres avec vous; mais vous ne m'aurez pas toujours.

9 Alors une grande multitude de Juifs, ayant su que Jésus était là, y vinrent, non seulement à cause de Jésus, mais aussi pour voir Lazare, qu'il avait ressuscité des morts.

10 Et les principaux sacrificateurs délibérèrent de faire aussi mourir Lazare,

11 Parce que plusieurs Juifs, à cause de lui, s'en allaient et croyaient en Jésus.

12 Le lendemain, une grande troupe qui était venue pour la fête, apprenant que Jésus venait à Jérusalem,

13 Prit des rameaux de palmiers, et sortit au-devant de lui, en criant: Hosanna! béni soit LE ROI D’ISRAEL, qui vient au nom du Seigneur!

14 Et Jésus ayant trouvé un ânon, y monta dessus, selon qu'il est écrit:

15 Ne crains point, fille de Sion; voici, ton Roi vient, monté sur le poulain d'une ânesse.

16 Ses disciples ne comprirent pas cela d'abord; mais quand Jésus fut glorifié, alors ils se souvinrent que ces choses avaient été écrites de lui, et qu'elles lui étaient arrivées.

17 Et la troupe qui était avec lui quand il avait appelé Lazare du sépulcre, et qu'il l'avait ressuscité des morts, lui rendait témoignage.

18 Et c'est aussi parce que le peuple avait appris qu'il avait fait ce miracle, qu'il était allé au-devant de lui.

19 Les pharisiens dirent donc entre eux: Vous voyez que vous ne gagnez rien; voilà que tout le monde court après lui.

20 Or, il y avait quelques Grecs parmi ceux qui étaient montés pour adorer pendant la fête.

21 Ils vinrent vers Philippe, qui était de Bethsaïda en Galilée; et le priant, ils lui dirent: Seigneur, nous voudrions voir Jésus.

22 Philippe vint et le dit à André, et André et Philippe le dirent à Jésus;

23 Et Jésus leur répondit: L'heure est venue que le Fils de l'homme doit être glorifié.

24 En vérité, en vérité je vous le dis: Si le grain de froment ne meurt après qu'on l'a jeté dans la terre, il demeure seul; mais s'il meurt, il porte beaucoup de fruit.

25 Celui qui aime sa vie la perdra; et celui qui hait sa vie en cette disposition la conservera pour la vie éternelle.

26 Si quelqu'un me sert, qu'il me suive; et où je serai, là sera aussi mon serviteur; et si quelqu'un me sert, le Père l'honorera.

27 Maintenant mon âme est troublée; et que dirai-je? Père, délivre-moi de cette heure! mais c'est pour cela que JE SUIS venu à cette heure.

28 Père, glorifie ton nom. Alors il vint une voix du ciel, qui dit: Et je l'ai glorifié, et je le glorifierai encore.

29 Et la foule qui était là, et qui avait entendu, disait que c'était le tonnerre; d'autres disaient: Un ange lui a parlé.

30 Jésus prit la parole et dit: Cette voix n'est pas pour moi, mais pour vous.

31 Maintenant se fait le jugement de cette disposition; maintenant le prince de cette disposition sera jeté dehors.

32 Et moi, quand j'aurai été élevé de la terre, j'attirerai tous les élus à moi.

33 Or, il disait cela pour marquer de quelle mort il devait mourir.

34 Le peuple lui répondit: Nous avons appris par la loi que le Christ doit demeurer éternellement; comment donc dis-tu qu'il faut que le Fils de l'homme soit élevé? Qui est ce Fils de l'homme?

35 Jésus leur dit: La lumière est encore avec vous pour un peu de temps; marchez pendant que vous avez la lumière, de peur que les ténèbres ne vous surprennent; car celui qui marche dans les ténèbres ne sait où il va.

36 Pendant que vous avez la lumière, croyez en la lumière, afin que vous soyez des enfants de lumière. Jésus dit ces choses, puis il s'en alla et se retira d'eux.

37 Et bien qu'il eût fait tant de miracles devant eux, ils ne crurent point en lui.

38 Afin que la parole qu'Ésaïe le prophète avait dite fût accomplie: Seigneur, qui a cru à notre prédication, et à qui le bras du Seigneur a-t-il été révélé?

39 Aussi ne pouvaient-ils croire, parce qu'Ésaïe a dit encore:

40 Il a aveuglé leurs yeux, et endurci leur cœur, de peur qu'ils ne voient des yeux, qu'ils ne comprennent du cœur, qu'ils ne se convertissent, et que je ne les guérisse.

41 Ésaïe dit ces choses, lorsqu'il vit sa gloire, et qu'il parla de lui.

42 Cependant plusieurs, des principaux même, crurent en lui; mais ils ne le confessaient point, à cause des pharisiens, de peur d'être chassés de la synagogue.

43 Car ils aimèrent plus la gloire qui vient des hommes, que la gloire de Dieu.

44 Or, Jésus s'écria et dit: Celui qui croit en moi, ne croit pas en moi, mais en celui qui m'a envoyé.

45 Et celui qui me voit, voit celui qui m'a envoyé.

46 JE SUIS venu parmi les disposés, moi qui suis la lumière, afin que chacun d’eux croit en moi ne demeure point dans les ténèbres.

47 Et si quelqu'un entend mes paroles et ne croit pas, je ne le juge point, car je ne suis pas venu pour juger les conciliés, mais pour sauver les disposés.

48 Celui qui me rejette et ne reçoit point mes paroles, a son juge; la Parole que j'ai annoncée, c'est elle qui le jugera au dernier jour.

49 Car je n'ai point parlé par moi-même, mais le Père, qui m'a envoyé, m'a prescrit ce que je devais dire et annoncer. Et je sais que son commandement est la vie éternelle.

50 Les choses donc que je dis, je les dis comme mon Père me les a dites.

1 Šešioms dienoms belikus iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius.

2 Ten iškėlė Jam vaišes. Morta patarnavo, o Lozorius kartu su kitais sėdėjo prie stalo su Jėzumi.

3 Paėmusi svarą labai brangaus tepalo iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namuose pasklido tepalo kvapas.

4 Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskarijotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė:

5 "Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?"

6 Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas.

7 O Jėzus tarė: "Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.

8 Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite".

9 Daug žydų sužinojo Jėzų ten esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį Jis prikėlė iš numirusių.

10 O aukštieji kunigai nusprendė nužudyti ir Lozorių,

11 nes daugybė žydų per jį pasitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

12 Kitą dieną gausi minia, susirinkusi į šventę, sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę.

13 Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti, šaukdami: "Osana! Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu­Izraelio karalius!"

14 Jėzus, radęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:

15 "Nebijok, Siono dukra: štai atvyksta tavo karalius, sėdėdamas ant asilaičio!"

16 Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie Jį parašyta ir jie buvo Jam tai padarę.

17 Taigi dabar liudijo minia, buvusi su Juo, kai Jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių.

18 Žmonės todėl ir išėjo Jo pasitikti, kad buvo girdėję Jį padarius tą ženklą.

19 O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: "Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis nuėjo paskui Jį!"

20 Tarp atėjusių per šventes pagarbinti buvo ir graikų.

21 Jie priėjo prie Pilypo, kilusio iš Galilėjos miesto Betsaidos, ir paprašė: "Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų".

22 Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui. Paskui Andriejus ir Pilypas pranešė Jėzui.

23 O Jėzus jiems tarė: "Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.

24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis pasiliks vienas, o jei numirs, jis duos gausių vaisių.

25 Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.

26 Kas man tarnauja, tegul seka paskui mane; ir kur Aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnauja, tą pagerbs mano Tėvas.

27 Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą.

28 Tėve, pašlovink savo vardą!" Tada iš dangaus pasigirdo balsas: "Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!"

29 Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: "Angelas Jam kalbėjo".

30 O Jėzus atsakė: "Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šitas balsas.

31 Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.

32 O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs".

33 Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Jam reikės mirti.

34 O žmonės Jam sakė: "Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Kristus pasilieka per amžius. Kodėl Tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?"

35 Jėzus jiems tarė: "Dar trumpą laiką šviesa bus su jumis. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina.

36 Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais". Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir pasislėpė nuo jų.

37 Nors Jis jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, jie Juo netikėjo,­

38 kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: "Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?"

39 Jie neįstengė tikėti, nes vėl, anot Izaijo:

40 "Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau".

41 Izaijas tai pasakė, regėdamas Jo šlovę ir kalbėdamas apie Jį.

42 Vis dėlto daugelis įtikėjo Jėzų net iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų Jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos,

43 nes žmonių šlovę jie brangino labiau už Dievo šlovę.

44 O Jėzus šaukė: "Kas mane tiki, tiki ne mane, bet Tą, kuris mane siuntė.

45 Ir kas mane mato, mato Tą, kuris mane siuntė.

46 Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų tamsoje.

47 Jei kas klausosi mano žodžių ir netiki, Aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti pasaulį.

48 Kas mane atstumia ir mano žodžių nepriima, tas turi savo teisėją: žodis, kurį kalbėjau, teis jį paskutiniąją dieną.

49 Nes Aš kalbėjau ne iš savęs,­Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti.

50 Aš žinau, kad Jo įsakymas yra amžinasis gyvenimas. Tad ką Aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man sakęs".