1 And it came to pass, when David dwelt in his house, that David said to Nathan the prophet, Lo, I dwell in a house of cedar, but the ark of the covenant of Jehovah dwelleth under curtains. 2 And Nathan said unto David, Do all that is in thy heart; for God is with thee. 3 And it came to pass the same night, that the word of God came to Nathan, saying, 4 Go and tell David my servant, Thus saith Jehovah, Thou shalt not build me a house to dwell in: 5 for I have not dwelt in a house since the day that I brought up Israel, unto this day, but have gone from tent to tent, and from one tabernacle to another. 6 In all places wherein I have walked with all Israel, spake I a word with any of the judges of Israel, whom I commanded to be shepherd of my people, saying, Why have ye not built me a house of cedar? 7 Now therefore thus shalt thou say unto my servant David, Thus saith Jehovah of hosts, I took thee from the sheepcote, from following the sheep, that thou shouldest be prince over my people Israel: 8 and I have been with thee whithersoever thou hast gone, and have cut off all thine enemies from before thee; and I will make thee a name, like unto the name of the great ones that are in the earth. 9 And I will appoint a place for my people Israel, and will plant them, that they may dwell in their own place, and be moved no more; neither shall the children of wickedness waste them any more, as at the first, 10 and as from the day that I commanded judges to be over my people Israel; and I will subdue all thine enemies. Moreover I tell thee that Jehovah will build thee a house. 11 And it shall come to pass, when thy days are fulfilled that thou must go to be with thy fathers, that I will set up thy seed after thee, who shall be of thy sons; and I will establish his kingdom. 12 He shall build me a house, and I will establish his throne for ever. 13 I will be his father, and he shall be my son: and I will not take my lovingkindness away from him, as I took it from him that was before thee; 14 but I will settle him in my house and in my kingdom for ever; and his throne shall be established for ever. 15 According to all these words, and according to all this vision, so did Nathan speak unto David.

16 Then David the king went in, and sat before Jehovah; and he said, Who am I, O Jehovah God, and what is my house, that thou hast brought me thus far? 17 And this was a small thing in thine eyes, O God; but thou hast spoken of thy servant’s house for a great while to come, and hast regarded me according to the estate of a man of high degree, O Jehovah God. 18 What can David say yet more unto thee concerning the honor which is done to thy servant? for thou knowest thy servant. 19 O Jehovah, for thy servant’s sake, and according to thine own heart, hast thou wrought all this greatness, to make known all these great things. 20 O Jehovah, there is none like thee, neither is there any God besides thee, according to all that we have heard with our ears. 21 And what one nation in the earth is like thy people Israel, whom God went to redeem unto himself for a people, to make thee a name by great and terrible things, in driving out nations from before thy people, whom thou redeemest out of Egypt? 22 For thy people Israel didst thou make thine own people for ever; and thou, Jehovah, becamest their God. 23 And now, O Jehovah, let the word that thou hast spoken concerning thy servant, and concerning his house, be established for ever, and do as thou hast spoken. 24 And let thy name be established and magnified for ever, saying, Jehovah of hosts is the God of Israel, even a God to Israel: and the house of David thy servant is established before thee. 25 For thou, O my God, hast revealed to thy servant that thou wilt build him a house: therefore hath thy servant found in his heart to pray before thee. 26 And now, O Jehovah, thou art God, and hast promised this good thing unto thy servant: 27 and now it hath pleased thee to bless the house of thy servant, that it may continue for ever before thee: for thou, O Jehovah, hast blessed, and it is blessed for ever.

1 Gyvendamas savo namuose, Dovydas tarė pranašui Natanui: "Aš gyvenu kedro namuose, o Viešpaties Sandoros skrynia­palapinėje".

2 Natanas atsakė Dovydui: "Daryk visa, kas yra tavo širdyje, nes Dievas yra su tavimi".

3 Tą pačią naktį Dievo žodis atėjo Natanui:

4 "Eik ir kalbėk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako Viešpats: ‘Tu nepastatysi man namų, kuriuose gyvenčiau.

5 Aš negyvenau namuose nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelį iš Egipto, iki šios dienos, bet keliavau iš palapinės į palapinę, iš pastogės į pastogę.

6 Ar Aš, keliaudamas su Izraeliu, esu sakęs kuriam Izraelio teisėjui, kam pavesdavau ganyti mano tautą: ‘Kodėl man nepastatote kedro namų?’

7 Sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Aš tave paėmiau iš ganyklos, nuo avių, kad būtum vadas mano tautai, Izraeliui.

8 Aš buvau su tavimi visur, kur tu ėjai; išnaikinau visus tavo priešus priešais tave; tavo vardą padariau garsų kaip žemės didžiūnų vardą.

9 Aš paskirsiu vietą savo tautai Izraeliui ir jį įsodinsiu, kad jis gyventų savo vietoje ir nebeklajotų ir nedorybės vaikai nespaustų jų, kaip pradžioje,

10 ir nuo to laiko, kai įsakiau teisėjams valdyti Izraelį. Aš pažeminsiu visus tavo priešus; be to, Aš sakau tau, kad Viešpats pastatys tau namus.

11 Tavo dienoms pasibaigus, kai tu išeisi pas savo tėvus, Aš pakelsiu vieną tavo palikuonį po tavęs iš tavo sūnų ir įtvirtinsiu jo karalystę.

12 Jis pastatys man namus, o Aš įtvirtinsiu jo sostą amžiams.

13 Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus; mano gailestingumas nepaliks jo, kaip paliko tą, kuris buvo prieš tave.

14 Aš įstatysiu jį savo namuose ir savo karalystėje per amžius, jo sostas bus amžinas’ ".

15 Visus šiuos žodžius ir regėjimą Natanas persakė Dovydui.

16 Karalius Dovydas įėjo, atsisėdo Viešpaties akivaizdoje ir tarė: "Kas aš ir mano namai, Viešpatie Dieve, kad mane iki čia atvedei.

17 Ir tai pasirodė dar per maža Tavo akyse, Dieve. Tu kalbėjai apie savo tarno namus tolimoje ateityje ir pasielgei su manimi kaip su žymiu žmogumi, Viešpatie Dieve!

18 Ką gi daugiau Dovydas gali, Tau taip pagerbus Tavo tarną? Nes Tu žinai savo tarną.

19 Dėl savo tarno ir pagal savo širdį Tu padarei šitą didybę, pranešdamas savo tarnui tuos didžius dalykus.

20 Viešpatie, nėra nė vieno Tau lygaus ir nėra kito Dievo šalia Tavęs, kaip mes girdėjome savo ausimis.

21 Ar yra kita tokia tauta ant žemės, kuri prilygtų Tavo tautai, Izraeliui, pas kurią Dievas būtų atėjęs išpirkti jos sau ir išgarsinti savo vardo, didingo ir baisaus, išvarydamas kitas tautas priešais savo tautą, kurią Tu išpirkai iš Egipto vergijos.

22 Tu, Viešpatie, padarei Izraelį savo tauta visiems laikams ir tapai jos Dievu.

23 Dabar, Viešpatie, tegul tai, ką Tu kalbėjai apie savo tarną ir jo namus, būna įtvirtinta amžiams ir padaryk, kaip pasakei.

24 Įtvirtink tai, kad Tavo vardas būtų aukštinamas per amžius, sakant: ‘Kareivijų Viešpats yra Izraelio Dievas’. Tegul Tavo tarno Dovydo namai būna įtvirtinti Tavo akivaizdoje.

25 Tu, Dieve, pasakei savo tarnui, kad pastatysi jam namus, todėl Tavo tarnas išdrįso savo širdyje melstis Tavo akivaizdoje.

26 Viešpatie, Tu esi Dievas ir pažadėjai savo tarnui šitą gerovę.

27 Dabar teikis laiminti savo tarno namus, kad jie per amžius būtų Tavo akivaizdoje. Nes jeigu Tu, Viešpatie, palaimini, tai bus palaiminta amžinai".