1 But I determined this for myself, that I would not come again to you with sorrow. 2 For if I make you sorry, who then is he that maketh me glad but he that is made sorry by me? 3 And I wrote this very thing, lest, when I came, I should have sorrow from them of whom I ought to rejoice; having confidence in you all, that my joy is the joy of you all. 4 For out of much affliction and anguish of heart I wrote unto you with many tears; not that ye should be made sorry, but that ye might know the love which I have more abundantly unto you.

5 But if any hath caused sorrow, he hath caused sorrow, not to me, but in part (that I press not too heavily) to you all. 6 Sufficient to such a one is this punishment which was inflicted by the many; 7 so that contrariwise ye should rather forgive him and comfort him, lest by any means such a one should be swallowed up with his overmuch sorrow. 8 Wherefore I beseech you to confirm your love toward him. 9 For to this end also did I write, that I might know the proof of you, whether ye are obedient in all things. 10 But to whom ye forgive anything, I forgive also: for what I also have forgiven, if I have forgiven anything, for your sakes have I forgiven it in the presence of Christ; 11 that no advantage may be gained over us by Satan: for we are not ignorant of his devices.

12 Now when I came to Troas for the gospel of Christ, and when a door was opened unto me in the Lord, 13 I had no relief for my spirit, because I found not Titus my brother: but taking my leave of them, I went forth into Macedonia.

14 But thanks be unto God, who always leadeth us in triumph in Christ, and maketh manifest through us the savor of his knowledge in every place. 15 For we are a sweet savor of Christ unto God, in them that are saved, and in them that perish; 16 to the one a savor from death unto death; to the other a savor from life unto life. And who is sufficient for these things? 17 For we are not as the many, corrupting the word of God: but as of sincerity, but as of God, in the sight of God, speak we in Christ.

1 Taigi aš nusprendžiau, kad neatvyksiu pas jus vėl su liūdesiu.

2 O jei aš jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis?

3 Aš tai parašiau, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis, pasitikėdamas jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas.

4 Nes aš jums rašiau iš didelio skausmo ir širdies sielvarto, su gausiomis ašaromis, ne tam, kad jus nuliūdinčiau, bet kad pažintumėte meilę, kurios taip apsčiai jums turiu.

5 Bet jeigu kas nuliūdino, tai nuliūdino ne mane, bet,—kad neperdėčiau,—bent iš dalies­jus visus.

6 Tokiam žmogui pakanka daugumos paskirtos bausmės.

7 Net atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad jo neapimtų pernelyg didelis liūdesys.

8 Todėl aš prašau jus parodyti jam meilę.

9 Nes tuo tikslu jums ir parašiau,­ kad patikrinčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs.

10 Kam jūs atleidžiate, tam atleidžiu ir aš; nes, jei kam atleidau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje,

11 kad neapgautų mūsų šėtonas. Nes mums nėra nežinomi jo kėslai.

12 Kai atvykau į Troadę skelbti Kristaus Evangelijos, durys man buvo Viešpaties atvertos,

13 bet aš neturėjau savo dvasioje ramybės, kadangi nesutikau savo brolio Tito; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją.

14 Dėkui Dievui, kuris visada veda mus Kristuje triumfo eisenoje ir per mus kiekvienoje vietoje skleidžia mielą Jo pažinimo kvapą.

15 Juk mes esame Kristaus malonus kvapas Dievui tarp išgelbėtų ir tarp žūstančių.

16 Vieniems­mirties kvapas mirčiai, kitiems­gyvenimo kvapas gyvenimui. O kas gi yra tam tinkamas?

17 Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet nuoširdžiai, kaip iš Dievo, kalbame Kristuje, Dievo akivaizdoje.