1 And it came to pass, on one of the days, as he was teaching the people in the temple, and preaching the gospel, there came upon him the chief priests and the scribes with the elders; 2 and they spake, saying unto him, Tell us: By what authority doest thou these things? or who is he that gave thee this authority? 3 And he answered and said unto them, I also will ask you a question; and tell me: 4 The baptism of John, was it from heaven, or from men? 5 And they reasoned with themselves, saying, If we shall say, From heaven; he will say, Why did ye not believe him? 6 But if we shall say, From men; all the people will stone us: for they are persuaded that John was a prophet. 7 And they answered, that they knew not whence it was. 8 And Jesus said unto them, Neither tell I you by what authority I do these things.

9 And he began to speak unto the people this parable: A man planted a vineyard, and let it out to husbandmen, and went into another country for a long time. 10 And at the season he sent unto the husbandmen a servant, that they should give him of the fruit of the vineyard: but the husbandmen beat him, and sent him away empty. 11 And he sent yet another servant: and him also they beat, and handled him shamefully, and sent him away empty. 12 And he sent yet a third: and him also they wounded, and cast him forth. 13 And the lord of the vineyard said, What shall I do? I will send my beloved son; it may be they will reverence him. 14 But when the husbandmen saw him, they reasoned one with another, saying, This is the heir; let us kill him, that the inheritance may be ours. 15 And they cast him forth out of the vineyard, and killed him. What therefore will the lord of the vineyard do unto them? 16 He will come and destroy these husbandmen, and will give the vineyard unto others. And when they heard it, they said, God forbid. 17 But he looked upon them, and said, What then is this that is written,

The stone which the builders rejected,

The same was made the head of the corner?

18 Every one that falleth on that stone shall be broken to pieces; but on whomsoever it shall fall, it will scatter him as dust.

19 And the scribes and the chief priests sought to lay hands on him in that very hour; and they feared the people: for they perceived that he spake this parable against them. 20 And they watched him, and sent forth spies, who feigned themselves to be righteous, that they might take hold of his speech, so as to deliver him up to the rule and to the authority of the governor. 21 And they asked him, saying, Teacher, we know that thou sayest and teachest rightly, and acceptest not the person of any, but of a truth teachest the way of God: 22 Is it lawful for us to give tribute unto Cæsar, or not? 23 But he perceived their craftiness, and said unto them, 24 Show me a denarius. Whose image and superscription hath it? And they said, Cæsar’s. 25 And he said unto them, Then render unto Cæsar the things that are Cæsar’s, and unto God the things that are God’s. 26 And they were not able to take hold of the saying before the people: and they marvelled at his answer, and held their peace.

27 And there came to him certain of the Sadducees, they that say that there is no resurrection; 28 and they asked him, saying, Teacher, Moses wrote unto us, that if a man’s brother die, having a wife, and he be childless, his brother should take the wife, and raise up seed unto his brother. 29 There were therefore seven brethren: and the first took a wife, and died childless; 30 and the second: 31 and the third took her; and likewise the seven also left no children, and died. 32 Afterward the woman also died. 33 In the resurrection therefore whose wife of them shall she be? for the seven had her to wife. 34 And Jesus said unto them, The sons of this world marry, and are given in marriage: 35 but they that are accounted worthy to attain to that world, and the resurrection from the dead, neither marry, nor are given in marriage: 36 for neither can they die any more: for they are equal unto the angels; and are sons of God, being sons of the resurrection. 37 But that the dead are raised, even Moses showed, in the place concerning the Bush, when he calleth the Lord the God of Abraham, and the God of Isaac, and the God of Jacob. 38 Now he is not the God of the dead, but of the living: for all live unto him. 39 And certain of the scribes answering said, Teacher, thou hast well said. 40 For they durst not any more ask him any question.

41 And he said unto them, How say they that the Christ is David’s son? 42 For David himself saith in the book of Psalms,

The Lord said unto my Lord,

Sit thou on my right hand,

43 Till I make thine enemies the footstool of thy feet.

44 David therefore calleth him Lord, and how is he his son?

45 And in the hearing of all the people he said unto his disciples, 46 Beware of the scribes, who desire to walk in long robes, and love salutations in the marketplaces, and chief seats in the synagogues, and chief places at feasts; 47 who devour widows’ houses, and for a pretence make long prayers: these shall receive greater condemnation.

1 Vieną iš tų dienų Jėzui mokant žmones šventykloje ir skelbiant Evangeliją, atėjo aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų su vyresniaisiais

2 ir klausė Jį: "Pasakyk mums, kokią teisę turi taip daryti? Kas Tau davė šitą valdžią?"

3 Jis jiems tarė: "Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, ir atsakykite man:

4 ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?"

5 Jie svarstė tarpusavyje: "Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mus klaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’

6 O jei sakysime­iš žmonių, visa minia užmėtys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas".

7 Ir jie atsakė, kad nežino iš kur.

8 Tada Jėzus jiems tarė: "Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau".

9 Jis pradėjo pasakoti žmonėms tokį palyginimą: "Vienas žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį vynininkams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur.

10 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną, kad tie jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Tačiau vynininkai sumušė jį ir paleido tuščiomis.

11 Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą jie sumušė, išjuokė ir paleido jį tuščiomis.

12 Tuomet jis pasiuntė dar trečią, bet jie ir šitą sužeidę išvarė.

13 Tada vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų, gal pamatę jie gerbs jį?’

14 Bet, išvydę sūnų, vynininkai ėmė tartis tarpusavyje: ‘Tai paveldėtojas. Užmuškime jį, kad mums atitektų palikimas’.

15 Jie išmetė jį iš vynuogyno ir nužudė. Ką gi su jais darys vynuogyno savininkas?

16 Jis ateis ir išžudys tuos vynininkus, o vynuogyną atiduos kitiems". Tai girdėjusieji tarė: "Tenebūna šitaip!"

17 Bet Jėzus, pažvelgęs į juos, paklausė: "O ką reiškia Rašto posakis: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu?’

18 Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins".

19 Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai norėjo dar tą pačią valandą Jį suimti, bet bijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.

20 Jie patys atidžiai Jėzų stebėjo ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį Jo žodį, galėtų Jį atiduoti valdytojui nuteisti ir nubausti.

21 Taigi jie klausė Jį: "Mokytojau, mes žinome, kad Tu kalbi ir mokai teisingai. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa.

22 Ar reikia mums mokėti ciesoriui mokesčius, ar ne?"

23 Suprasdamas jų klastą, Jis tarė jiems: "Kodėl spendžiate man pinkles?

24 Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?" Jie atsakė: "Ciesoriaus".

25 Tada Jis jiems tarė: "Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo­Dievui".

26 Taip jie nesugebėjo žmonių akivaizdoje sugauti Jo kalboje. Stebėdamiesi Jo atsakymu, jie nutilo.

27 Pas Jį atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:

28 "Mokytojau, Mozė mums parašė: jei kieno brolis, turėdamas žmoną, mirtų bevaikis, tada jo brolis tegul veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.

29 Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis.

30 Ją vedė antrasis ir taip pat mirė bevaikis.

31 Paskui ją vedė trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir jie mirė, nepalikdami vaikų.

32 Po jų visų numirė ir ta moteris.

33 Kurio gi žmona ji bus prisikėlime? Juk ji buvo visų septynių žmona!"

34 Jėzus jiems atsakė: "Šio pasaulio vaikai veda ir teka,

35 o kurie pasirodys verti pasiekti aną pasaulį ir mirusiųjų prisikėlimą, tie neves ir netekės.

36 Jie taip pat nebegalės ir mirti, nes, būdami prisikėlimo vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai.

37 O kad mirusieji prisikels, nurodė ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina ‘Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu’.

38 Taigi Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi Jam gyvena".

39 Tada kai kurie Rašto žinovai atsiliepė: "Mokytojau, Tu gerai pasakei!"

40 Ir daugiau jie nedrįso nieko Jo klausti.

41 Jis paklausė jų: "Kodėl sakoma, jog Kristus esąs Dovydo Sūnus?

42 Juk pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje,

43 kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

44 Taigi Dovydas vadina Jį Viešpačiu,­kaip tada Jis gali būti jo Sūnus?"

45 Visiems žmonėms girdint, Jėzus tarė savo mokiniams:

46 "Saugokitės Rašto žinovų, kurie mėgsta vaikščioti ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose bei garbės vietas pokyliuose.

47 Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį pasmerkimą".