1 But on the first day of the week, at early dawn, they came unto the tomb, bringing the spices which they had prepared. 2 And they found the stone rolled away from the tomb. 3 And they entered in, and found not the body of the Lord Jesus. 4 And it came to pass, while they were perplexed thereabout, behold, two men stood by them in dazzling apparel: 5 and as they were affrighted and bowed down their faces to the earth, they said unto them, Why seek ye the living among the dead? 6 He is not here, but is risen: remember how he spake unto you when he was yet in Galilee, 7 saying that the Son of man must be delivered up into the hands of sinful men, and be crucified, and the third day rise again. 8 And they remembered his words, 9 and returned from the tomb, and told all these things to the eleven, and to all the rest. 10 Now they were Mary Magdalene, and Joanna, and Mary the mother of James: and the other women with them told these things unto the apostles. 11 And these words appeared in their sight as idle talk; and they disbelieved them. 12 But Peter arose, and ran unto the tomb; and stooping and looking in, he seeth the linen cloths by themselves; and he departed to his home, wondering at that which was come to pass.

13 And behold, two of them were going that very day to a village named Emmaus, which was threescore furlongs from Jerusalem. 14 And they communed with each other of all these things which had happened. 15 And it came to pass, while they communed and questioned together, that Jesus himself drew near, and went with them. 16 But their eyes were holden that they should not know him. 17 And he said unto them, What communications are these that ye have one with another, as ye walk? And they stood still, looking sad. 18 And one of them, named Cleopas, answering said unto him, Dost thou alone sojourn in Jerusalem and not know the things which are come to pass there in these days? 19 And he said unto them, What things? And they said unto him, The things concerning Jesus the Nazarene, who was a prophet mighty in deed and word before God and all the people: 20 and how the chief priests and our rulers delivered him up to be condemned to death, and crucified him. 21 But we hoped that it was he who should redeem Israel. Yea and besides all this, it is now the third day since these things came to pass. 22 Moreover certain women of our company amazed us, having been early at the tomb; 23 and when they found not his body, they came, saying, that they had also seen a vision of angels, who said that he was alive. 24 And certain of them that were with us went to the tomb, and found it even so as the women had said: but him they saw not. 25 And he said unto them, O foolish men, and slow of heart to believe in all that the prophets have spoken! 26 Behooved it not the Christ to suffer these things, and to enter into his glory? 27 And beginning from Moses and from all the prophets, he interpreted to them in all the scriptures the things concerning himself. 28 And they drew nigh unto the village, whither they were going: and he made as though he would go further. 29 And they constrained him, saying, Abide with us; for it is toward evening, and the day is now far spent. And he went in to abide with them. 30 And it came to pass, when he had sat down with them to meat, he took the bread and blessed; and breaking it he gave to them. 31 And their eyes were opened, and they knew him; and he vanished out of their sight. 32 And they said one to another, Was not our heart burning within us, while he spake to us in the way, while he opened to us the scriptures? 33 And they rose up that very hour, and returned to Jerusalem, and found the eleven gathered together, and them that were with them, 34 saying, The Lord is risen indeed, and hath appeared to Simon. 35 And they rehearsed the things that happened in the way, and how he was known of them in the breaking of the bread.

36 And as they spake these things, he himself stood in the midst of them, and saith unto them, Peace be unto you. 37 But they were terrified and affrighted, and supposed that they beheld a spirit. 38 And he said unto them, Why are ye troubled? and wherefore do questionings arise in your heart? 39 See my hands and my feet, that it is I myself: handle me, and see; for a spirit hath not flesh and bones, as ye behold me having. 40 And when he had said this, he showed them his hands and his feet. 41 And while they still disbelieved for joy, and wondered, he said unto them, Have ye here anything to eat? 42 And they gave him a piece of a broiled fish. 43 And he took it, and ate before them.

44 And he said unto them, These are my words which I spake unto you, while I was yet with you, that all things must needs be fulfilled, which are written in the law of Moses, and the prophets, and the psalms, concerning me. 45 Then opened he their mind, that they might understand the scriptures; 46 and he said unto them, Thus it is written, that the Christ should suffer, and rise again from the dead the third day; 47 and that repentance and remission of sins should be preached in his name unto all the nations, beginning from Jerusalem. 48 Ye are witnesses of these things. 49 And behold, I send forth the promise of my Father upon you: but tarry ye in the city, until ye be clothed with power from on high.

50 And he led them out until they were over against Bethany: and he lifted up his hands, and blessed them. 51 And it came to pass, while he blessed them, he parted from them, and was carried up into heaven. 52 And they worshipped him, and returned to Jerusalem with great joy: 53 and were continually in the temple, blessing God.

1 Pirmąją savaitės dieną, vos brėkštant, jos atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus.

2 Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo,

3 o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno.

4 Moterys apstulbo ir nežinojo, ką daryti. Ir štai prie jų atsirado du vyrai spindinčiais drabužiais.

5 Jos išsigando ir nuleido akis, o tie vyrai tarė: "Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

6 Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis jums sakė, būdamas dar Galilėjoje:

7 ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!’ "

8 Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius

9 ir, sugrįžusios nuo kapo, viską pranešė vienuolikai ir visiems kitiems.

10 Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija ir kitos su jomis, kurios papasakojo tai apaštalams.

11 Jų žodžiai jiems pasirodė esą tuščios šnekos, ir jie moterimis nepatikėjo.

12 Vis dėlto Petras pakilęs nubėgo prie kapo ir pasilenkęs pamatė tiktai drobules. Jis grįžo atgal, labai stebėdamasis tuo, kas atsitiko.

13 Ir štai du iš jų tą pačią dieną keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu.

14 Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius.

15 Jiems taip besikalbant ir besvarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu.

16 Jų akys buvo uždengtos, ir jie Jo neatpažino.

17 O Jis paklausė jų: "Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?"

18 Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jam: "Nejaugi Tu esi vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai, kas joje šiomis dienomis atsitiko?"

19 Jėzus paklausė: "O kas gi?" Jie tarė Jam: "Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse.

20 Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai Jį pasmerkė mirti ir nukryžiavo.

21 O mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko.

22 Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus labai nustebino. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo

23 ir nerado Jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios angelus, kurie sakę Jį esant gyvą.

24 Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję prie kapo ir rado viską, kaip moterys sakė, bet Jo paties nematė".

25 Tada Jis jiems tarė: "O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!

26 Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?"

27 Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.

28 Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau.

29 Bet jie sulaikė Jį, sakydami: "Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi". Jis užsuko ir pasiliko su jais.

30 Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems.

31 Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių.

32 O jie kalbėjo: "Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?"

33 Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius vienuolika ir kitus su jais,

34 kurie tvirtino: "Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui!"

35 O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai Jis laužė duoną.

36 Jiems apie tai bekalbant, Jis pats atsirado tarp jų ir tarė: "Ramybė jums!"

37 Sutrikę ir išsigandę, jie tarėsi matą dvasią.

38 O Jis paklausė: "Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės?

39 Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint".

40 Tai taręs, Jis parodė jiems rankas ir kojas.

41 Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: "Ar turite čia ko nors valgyti?"

42 Jie padavė Jam gabalą keptos žuvies ir korį medaus.

43 Jis paėmė ir valgė jų akyse.

44 Paskui Jėzus jiems tarė: "Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse".

45 Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus,

46 ir pasakė: "Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių

47 ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas.

48 Jūs esate šių dalykų liudytojai.

49 Ir štai Aš atsiųsiu jums savo Tėvo pažadą. Jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių".

50 Jėzus nusivedė juos iki Betanijos ir, iškėlęs rankas, palaimino juos.

51 Laimindamas Jis atsiskyrė nuo jų ir buvo paimtas į dangų.

52 Jie pagarbino Jį ir, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę.

53 Jie nuolat buvo šventykloje ir šlovino bei laimino Dievą. Amen.