1 What shall we say then? Shall we continue in sin, that grace may abound? 2 God forbid. We who died to sin, how shall we any longer live therein? 3 Or are ye ignorant that all we who were baptized into Christ Jesus were baptized into his death? 4 We were buried therefore with him through baptism into death: that like as Christ was raised from the dead through the glory of the Father, so we also might walk in newness of life. 5 For if we have become united with him in the likeness of his death, we shall be also in the likeness of his resurrection; 6 knowing this, that our old man was crucified with him, that the body of sin might be done away, that so we should no longer be in bondage to sin; 7 for he that hath died is justified from sin. 8 But if we died with Christ, we believe that we shall also live with him; 9 knowing that Christ being raised from the dead dieth no more; death no more hath dominion over him. 10 For the death that he died, he died unto sin once: but the life that he liveth, he liveth unto God. 11 Even so reckon ye also yourselves to be dead unto sin, but alive unto God in Christ Jesus.

12 Let not sin therefore reign in your mortal body, that ye should obey the lusts thereof: 13 neither present your members unto sin as instruments of unrighteousness; but present yourselves unto God, as alive from the dead, and your members as instruments of righteousness unto God. 14 For sin shall not have dominion over you: for ye are not under law, but under grace.

15 What then? shall we sin, because we are not under law, but under grace? God forbid. 16 Know ye not, that to whom ye present yourselves as servants unto obedience, his servants ye are whom ye obey; whether of sin unto death, or of obedience unto righteousness? 17 But thanks be to God, that, whereas ye were servants of sin, ye became obedient from the heart to that form of teaching whereunto ye were delivered; 18 and being made free from sin, ye became servants of righteousness. 19 I speak after the manner of men because of the infirmity of your flesh: for as ye presented your members as servants to uncleanness and to iniquity unto iniquity, even so now present your members as servants to righteousness unto sanctification. 20 For when ye were servants of sin, ye were free in regard of righteousness. 21 What fruit then had ye at that time in the things whereof ye are now ashamed? for the end of those things is death. 22 But now being made free from sin and become servants to God, ye have your fruit unto sanctification, and the end eternal life. 23 For the wages of sin is death; but the free gift of God is eternal life in Christ Jesus our Lord.

1 Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė?

2 Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje?

3 Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje?

4 Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą.

5 Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo,

6 žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebevergautume nuodėmei.

7 Juk kas miręs, tas išlaisvintas iš nuodėmės.

8 Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo.

9 Žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jau nebeturi Jam galios.

10 Kad Jis mirė, tai mirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena­gyvena Dievui.

11 Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

12 Todėl neleiskite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams.

13 Neduokite nuodėmei savo kūno narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui, kaip iš numirusiųjų atgijusius, ir savo narius Jam­kaip teisumo ginklus.

14 Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje.

15 Tai ką? Gal darysime nuodėmes, jei esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje? Jokiu būdu!

16 Argi nežinote, kad pasiduodami kam nors vergauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kuriam paklūstate: ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar paklusnumas, vedantis į teisumą.

17 Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti;

18 ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais.

19 Kalbu grynai žmogiškai dėl jūsų kūniško silpnumo. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip pat atiduokite savo narius vergauti teisumui, kad taptumėte šventi.

20 Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo.

21 Bet kokį vaisių turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk tų dalykų galas­mirtis.

22 O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, turite kaip vaisių­šventumą, ir kaip baigtį­amžinąjį gyvenimą.

23 Atpildas už nuodėmę­mirtis, o Dievo dovana­amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.