1 Iacov a auzit vorbele fiilor lui Laban, cari ziceau: ,,Iacov a luat tot ce era al tatălui nostru, şi cu averea tatălui nostru şi -a agonisit el toată bogăţia aceasta.``

2 Iacov s'a uitat şi la faţa lui Laban; şi iată că ea nu mai era ca înainte.

3 Atunci Domnul a zis lui Iacov: ,,Întoarce-te în ţara părinţilor tăi şi în locul tău de naştere; şi Eu voi fi cu tine.``

4 Iacov a trimes de a chemat pe Rahela şi pe Lea, la cîmp la turma lui.

5 El le -a zis: ,,După faţa tatălui vostru, văd bine că el nu mai este ca înainte; dar Dumnezeul tatălui meu a fost cu mine.

6 Voi înşivă ştiţi că am slujit tatălui vostru cu toată puterea mea.

7 Şi tatăl vostru m'a înşelat: de zece ori mi -a schimbat simbria; dar Dumnezeu nu i -a îngăduit să mă păgubească.

8 Ci cînd zicea el: ,,Mieii pestriţi să fie simbria ta,`` toate oile făceau miei pestriţi. Şi cînd zicea: ,,Mieii bălţaţi să fie simbria ta,`` toate oile făceau miei bălţaţi.

9 Dumnezeu a luat astfel toată turma tatălui vostru, şi mi -a dat -o mie.

10 Pe vremea cînd se înferbîntau oile, eu am ridicat ochii, şi am văzut în vis că ţapii şi berbecii cari săreau pe capre şi pe oi, erau bălţaţi, pestriţi şi seini.

11 Şi Îngerul lui Dumnezeu mi -a zis în vis: ,,Iacove!`` ,,Iată-mă``, am răspuns eu.

12 El a zis: ,,Ridică ochii, şi priveşte: toţi ţapii şi berbecii, cari sar pe capre şi pe oi, sînt bălţaţi, pestriţi şi seini; căci am văzut tot ce ţi -a făcut Laban.

13 Eu sînt Dumnezeul din Betel, unde ai uns un stîlp de aducere aminte, unde Mi-ai făcut o juruinţă. Acum, scoală-te, ieşi din ţara aceasta, şi întoarce-te în ţara ta de naştere.``

14 Rahela şi Lea au răspuns, şi i-au zis: ,,Mai avem noi oare parte şi moştenire în casa tatălui nostru?

15 Nu sîntem noi oare privite de el ca nişte străine, fiindcă ne -a vîndut, şi ne -a mîncat şi banii?

16 Toată bogăţia, pe care a luat -o Dumnezeu dela tatăl nostru, este a noastră, şi a copiilor noştri. Fă acum tot ce ţi -a spus Dumnezeu.``

17 Iacov s'a sculat, şi a pus pe copiii şi nevestele sale călări pe cămile.

18 Şi -a luat toată turma şi toate averile pe cari le avea: turma, pe care o agonisise în Padan-Aram; şi a plecat la tatăl său Isaac, în ţara Canaan.

19 Pe cînd Laban se dusese să-şi tundă oile, Rahela a furat idolii tatălui său;

20 şi Iacov a înşelat pe Laban, Arameul, căci nu l -a înştiinţat de fuga sa.

21 A fugit astfel cu tot ce avea; s'a sculat, a trecut Rîul (Eufrat), şi s -a îndreptat spre muntele Galaad.

22 A treia zi, au dat de veste lui Laban că Iacov a fugit.

23 Laban a luat cu el pe fraţii săi, l -a urmărit cale de şapte zile, şi l -a ajuns la muntele Galaad.

24 Dar Dumnezeu S -a arătat noaptea în vis lui Laban, Arameul, şi i -a zis: ,,Fereşte-te să spui o vorbă rea lui Iacov!``

25 Laban a ajuns dar pe Iacov. Iacov îşi întinsese cortul pe munte; Laban şi -a întins şi el cortul cu fraţii lui, pe muntele Galaad.

26 Atunci Laban a zis lui Iacov: ,,Ce-ai făcut? Pentruce m'ai înşelat, şi mi-ai luat fetele ca pe nişte roabe luate cu sabia?

27 Pentruce ai fugit pe ascuns, m'ai înşelat, şi nu mi-ai dat de ştire? Te-aş fi lăsat să pleci în mijlocul veseliei şi al cîntecelor, în sunet de timpane şi alăută.

28 Nu mi-ai îngăduit nici măcar să-mi sărut nepoţii şi fetele! Ca un nebun ai lucrat.

29 Mîna mea este destul de tare ca să vă fac rău; dar Dumnezeul tatălui vostru mi -a zis în noaptea trecută: ,,Fereşte-te să spui o vorbă rea lui Iacov!``

30 Dar acum, odată ce ai plecat, pentrucă te topeşti de dor după casa tatălui tău, de ce mi-ai furat dumnezeii mei?``

31 Drept răspuns, Iacov a zis lui Laban: ,,Am fugit, fiindcă mi-era frică, gîndindu-mă că poate îmi vei lua înapoi fetele tale.

32 Dar să piară acela la care îţi vei găsi dumnezeii tăi! În faţa fraţilor noştri, cercetează şi vezi ce -i la mine din ale tale, şi ia-ţi -l.`` Iacov nu ştia că Rahela îi furase.

33 Laban a intrat în cortul lui Iacov, în cortul Leii, în cortul celor două roabe, şi n'a găsit nimic. A ieşit din cortul Leii, şi a intrat în cortul Rahelii.

34 Rahela luase idolii, îi pusese subt samarul cămilei, şi şezuse deasupra. Laban a scotocit tot cortul, dar n'a găsit nimic.

35 Ea a zis tatălui său: ,,Domnul meu, să nu te superi dacă nu mă pot scula înaintea ta; căci mi -a venit rînduiala femeilor.`` A căutat peste tot, dar n'a găsit idolii.

36 Iacov s'a mîniat, şi a certat pe Laban. A luat din nou cuvîntul, şi i -a zis: ,,Care este nelegiuirea mea şi care este păcatul meu, de mă urmăreşti cu atîta înverşunare?

37 Mi-ai scormonit toate lucrurile, şi ce ai găsit din lucrurile din casa ta? Scoate-le aici înaintea fraţilor mei şi fraţilor tăi, ca să judece ei între noi amîndoi!

38 Iată, am stat la tine două zeci de ani; oile şi caprele nu ţi s'au stărpit, şi n'am mîncat berbeci din turma ta.

39 Nu ţi-am adus acasă vite sfăşiate de fiare: eu însumi te-am despăgubit pentru ele; îmi cereai înapoi ce mi se fura ziua, sau ce mi se fura noaptea.

40 Ziua mă topeam de căldură, iar noaptea mă prăpădeam de frig, şi-mi fugea somnul de pe ochi.

41 Iată, douăzeci de ani am stat în casa ta, ţi-am slujit patrusprezece ani pentru cele două fete ale tale, şi şase ani pentru turma ta, şi de zece ori mi-ai schimbat simbria.

42 Dacă n'aş fi avut cu mine pe Dumnezeul tatălui meu, pe Dumnezeul lui Avraam, pe Acela de care se teme Isaac, mi-ai fi dat drumul acum cu mîinile goale. Dar Dumnezeu a văzut suferinţa mea şi osteneala mîinilor mele, şi ieri noapte a rostit judecata.``

43 Drept răspuns, Laban a zis lui Iacov: ,,Fiicele acestea sînt fiicele mele, copiii aceştia sînt copiii mei, turma aceasta este turma mea, şi tot ce vezi este al meu. Şi ce pot face eu azi pentru fiicele mele, sau pentru copiii lor, pe cari i-au născut?

44 Vino, să facem amîndoi un legămînt, şi legămîntul acesta să slujească de mărturie între mine şi tine!``

45 Iacov a luat o piatră, şi a pus -o ca stîlp de aducere aminte.

46 Iacov a zis fraţilor săi: ,,Strîngeţi pietre.`` Ei au strîns petre, şi au făcut o movilă; şi au mîncat acolo pe movilă.

47 Laban a numit -o Iegar-Sahaduta (Movila mărturiei), şi Iacov a numit -o Galed (Movila mărturiei).

48 Laban a zis: ,,Movila aceasta să slujească azi de mărturie între mine şi tine!`` Deaceea i-au pus numele Galed.

49 Se mai numeşte şi Miţpa (Veghiere), pentrucă Laban a zis: ,,Domnul să vegheze asupra mea şi asupra ta, cînd ne vom pierde din vedere unul pe altul.

50 Dacă vei asupri pe fetele mele, şi dacă vei mai lua şi alte neveste afară de fetele mele, ia bine seama că nu un om va fi cu noi, ci Dumnezeu va fi martor între mine şi tine.``

51 Laban a zis lui Iacov: ,,Iată movila aceasta, şi iată stîlpul acesta, pe care l-am ridicat între mine şi tine.

52 Movila aceasta să fie martoră şi stîlpul acesta să fie martor că nici eu nu voi trece la tine peste movila aceasta, şi nici tu nu vei trece la mine peste movila aceasta şi peste stîlpul acesta, ca să ne facem rău.

53 Dumnezeul lui Avraam şi al lui Nahor, Dumnezeul tatălui lor să judece între noi.`` Iacov a jurat pe Acela de care se temea Isaac.

54 Iacov a adus o jertfă pe munte, şi a poftit pe fraţii lui să mănînce; ei au mîncat, şi au rămas toată noaptea pe munte.

55 Laban s'a sculat disdedimineaţă, şi -a sărutat nepoţii şi fetele, şi i -a binecuvîntat. Apoi a plecat şi s'a întors la locuinţa lui.

1 Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: "Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą".

2 Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau.

3 Viešpats tarė Jokūbui: "Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!"

4 Jokūbas pasišaukė Rachelę ir Lėją į lauką prie savo bandos

5 ir joms tarė: "Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi.

6 Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui.

7 Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti.

8 Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus.

9 Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė.

10 Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių.

11 Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’

12 Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė.

13 Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ "

14 Tada Rachelė ir Lėja kalbėjo: "Ar mums dar yra dalis tėvo namuose?

15 Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau.

16 Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė".

17 Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas,

18 išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį.

19 Labanas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui.

20 Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs.

21 Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną.

22 Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo.

23 Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne.

24 Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: "Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!"

25 Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne

26 ir tarė Jokūbui: "Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves?

27 Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis.

28 Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai.

29 Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.

30 Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?"

31 Jokūbas atsakė Labanui: "Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų.

32 O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo". Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus.

33 Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į Rachelės palapinę.

34 Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado.

35 Ji tarė savo tėvui: "Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms". Jis ieškojo, bet dievukų nerado.

36 Jokūbas supyko ir barė Labaną: "Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi

37 ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą!

38 Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau.

39 Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį.

40 Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį­šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių.

41 Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą!

42 Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave".

43 Labanas atsakė Jokūbui: "Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai­mano vaikaičiai, banda­ mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams?

44 Todėl ateik ir padarykime sandorą­aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!"

45 Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą.

46 Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: "Pririnkite akmenų!" Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė.

47 Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas­ Galedu.

48 Labanas tarė: "Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs". Todėl ji vadinama Galedu

49 ir Micpa, nes jis sakė: "Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!

50 Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas".

51 Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: "Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų.

52 Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu!

53 Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!" Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas.

54 Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį.

55 Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.