1 And Jehovah said to Moses, See, I have made thee God to Pharaoh; and Aaron thy brother shall be thy prophet.
2 Thou shalt speak all that I command thee; and Aaron thy brother shall speak unto Pharaoh, that he let the children of Israel go out of his land.
3 And I will render Pharaoh's heart obdurate, and multiply my signs and my wonders in the land of Egypt.
4 And Pharaoh will not hearken unto you; and I will lay my hand upon Egypt, and bring forth my hosts, my people, the children of Israel, out of the land of Egypt by great judgments.
5 And the Egyptians shall know that I am Jehovah, when I stretch forth my hand on Egypt, and bring out the children of Israel from among them.
6 And Moses and Aaron did as Jehovah had commanded them: so did they.
7 And Moses was eighty years old, and Aaron was eighty-three years old, when they spoke to Pharaoh.
8 And Jehovah spoke to Moses and to Aaron, saying,
9 When Pharaoh shall speak to you, saying, Do a miracle for yourselves, -then thou shalt say unto Aaron, Take thy staff and cast {it} before Pharaoh-it will become a serpent.
10 And Moses and Aaron went in to Pharaoh, and did so, as Jehovah had commanded; and Aaron cast down his staff before Pharaoh, and before his bondmen, and it became a serpent.
11 And Pharaoh also called the sages and the sorcerers; and they too, the scribes of Egypt, did so with their enchantments:
12 they cast down every man his staff, and they became serpents; but Aaron's staff swallowed up their staves.
13 And Pharaoh's heart was stubborn, and he hearkened not to them, as Jehovah had said.
14 And Jehovah said to Moses, Pharaoh's heart is hardened: he refuseth to let the people go.
15 Go unto Pharaoh in the morning-behold, he will go out unto the water-and take thy stand by the bank of the river in front of him; and take in thy hand the staff that was turned into a serpent.
16 And say unto him, Jehovah the God of the Hebrews has sent me to thee, saying, Let my people go, that they may serve me in the wilderness; but behold, hitherto thou hast not hearkened.
17 Thus saith Jehovah: In this shalt thou know that I am Jehovah-behold, I will smite with the staff that is in my hand upon the water which is in the river, and it shall be turned into blood.
18 And the fish that is in the river shall die; and the river shall stink; and the Egyptians shall loathe to drink the water out of the river.
19 And Jehovah said to Moses, Say unto Aaron, Take thy staff, and stretch out thy hand upon the waters of the Egyptians-upon their streams, upon their rivers, and upon their ponds, and upon all their reservoirs of water, that they may become blood; and there shall be blood throughout the land of Egypt, both in {vessels of} wood and in {vessels of} stone.
20 And Moses and Aaron did so, as Jehovah had commanded; and he lifted up the staff, and smote the waters that were in the river before the eyes of Pharaoh, and before the eyes of his bondmen; and all the waters that were in the river were turned into blood.
21 And the fish that was in the river died; and the river stank, and the Egyptians could not drink the water of the river; and the blood was throughout the land of Egypt.
22 And the scribes of Egypt did so with their sorceries; and Pharaoh's heart was stubborn, neither did he hearken to them, as Jehovah had said.
23 And Pharaoh turned and went into his house, and took not this to heart either.
24 And all the Egyptians dug round about the river for water to drink; for they could not drink of the water of the river.
25 And seven days were fulfilled, after Jehovah had smitten the river.
1 Viešpats tarė Mozei: "Aš tave padariau dievu faraonui; tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas.
2 Tu sakysi visa, ką tau įsakau, o tavo brolis Aaronas kalbės faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies.
3 Bet Aš užkietinsiu faraono širdį ir padarysiu daug ženklų bei stebuklų Egipto šalyje.
4 Tačiau faraonas jūsų neklausys, kad galėčiau uždėti savo ranką ant Egipto ir dideliais teismais išvesti savo pulkussavo tautą, Izraelio vaikusiš Egipto žemės.
5 Tada egiptiečiai žinos, kad Aš esu Viešpats, kai ištiesiu savo ranką virš Egipto ir išvesiu izraelitus iš jų žemės".
6 Mozė ir Aaronas padarė, kaip Viešpats jiems įsakė.
7 Mozė buvo aštuoniasdešimties metų, o Aaronas aštuoniasdešimt trejų metų amžiaus, kai jie kalbėjo faraonui.
8 Viešpats tarė Mozei ir Aaronui:
9 "Kai faraonas jums sakys: ‘Padarykite stebuklą patvirtinimui’, tai sakyk Aaronui: ‘Imk lazdą ir mesk ją prieš faraoną!’ Tada ji pavirs gyvate".
10 Mozė ir Aaronas atėjo pas faraoną ir padarė taip, kaip Viešpats įsakė: Aaronas metė savo lazdą prieš faraoną ir jo tarnus, ir ji pavirto gyvate.
11 Faraonas pasišaukė išminčių ir burtininkų. Ir tie Egipto žyniai savo kerais padarė tą patį:
12 kiekvienas jų numetė savo lazdą, ir jos pavirto gyvatėmis. Tačiau Aarono lazda prarijo jų lazdas.
13 Faraono širdis liko užkietėjusi, ir jis jų neklausė, kaip Viešpats ir buvo kalbėjęs.
14 Viešpats tarė Mozei: "Faraono širdis tebėra užkietėjusi, jis nesutinka išleisti tautos.
15 Rytoj anksti rytą nueik prie upės, kai faraonas eis prie vandens, ir lauk jo ten. Pasiimk tą lazdą, kuri buvo pavirtusi gyvate.
16 Jam atėjus, sakyk: ‘Viešpats, hebrajų Dievas, mane siuntė pas tave, sakydamas: ‘Išleisk mano tautą, kad ji man tarnautų dykumoje’. Tačiau tu ligi šiol nenorėjai klausyti.
17 Todėl taip sako Viešpats: ‘Iš to pažinsi, kad Aš esu Viešpats. Štai suduosiu mano rankoje esančia lazda į upės vandenį, ir jis pavirs krauju.
18 Upėje plaukiojančios žuvys išgaiš, ir upė pradės taip dvokti, kad egiptiečiai nebegalės gerti jos vandens’ ".
19 Viešpats toliau kalbėjo Mozei: "Sakyk Aaronui: ‘Imk lazdą ir ištiesk savo ranką virš egiptiečių vandenų, upių, perkasų, balų, vandens tvenkinių. Vanduo pavirs krauju visoje Egipto šalyje, net mediniuose ir akmeniniuose induose!’ "
20 Mozė ir Aaronas taip padarė, kaip Viešpats buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir sudavė į upės vandenį, faraonui ir jo tarnams matant. Visas vanduo upėje pavirto krauju.
21 Upėje plaukiojančios žuvys išgaišo. Vanduo ėmė taip dvokti, kad egiptiečiai nebegalėjo gerti vandens iš upės. Kraujas buvo visoje Egipto žemėje.
22 Tą patį padarė ir egiptiečių žyniai savo kerais. Faraono širdis liko užkietėjusi, ir jis neklausė jų, kaip Viešpats ir buvo sakęs.
23 Faraonas nusigręžė ir nuėjo į savo namą. Jis viso to neėmė į širdį.
24 Egiptiečiai kasė upės pakraščiuose šulinius, ieškodami geriamojo vandens, nes jie nebegalėjo upės vandens gerti.
25 Praėjo septynios dienos, kai Viešpats buvo ištikęs upę.